Belisarijus: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Flavijus Belisarijus''' ({{el|Βελισάριος}}, [[505]]  m. ?  – [[565]]  m.)  – žymiausias [[Bizantija|Bizantijos]] karvedys ir vienas iš labiausiai pripažintų karo vadų žmonijos istorijoje. Jis buvo imperatoriaus [[Justinianas I|Justiniano I]] plano atgauti Vakarų Romos imperijos žemes, kurios buvo prarastos prieš šimtą metų, vykdytojas.

Vienas ryškiausių jo karjeros bruožų buvo kariavimas esant mažai ar iš vis be Justiniano I ir Bizantijos paramos, bet jis vis tiek pasiekdavo pergales dėl savo karinio genialumo. Jis priskiriamas žmonių grupei, vadinamai "Paskutiniais„Paskutiniais romėnais"romėnais“.

Pagal legendą, kuri paplito [[viduramžiai]]s, Justinianas įsakė Belisarijui išlupti akis ir palikti jį kaip elgetą prie Porta Pinciana [[Roma|Romos]] vartų. Belisarijus buvo pasmerktas praeivių prašyti "duoti„duoti obolą Belisarijui"Belisarijui“ (''date obolum Belisario''), kol jam buvo atleista. Dauguma šiuolaikinių mokslininkų abejoja šia istorija, bet Philip Stanhope, [[XIX amžius|XIX a.]] britų filologas, parašęs "Belisarijaus„Belisarijaus gyvenimą"gyvenimą“ (''Life of Belisarius''), vienintelę išsamią jo biografiją, manė, kad legenda atitinka tikrovę. Remiantis išlikusiais pirminiais šaltiniais, jis rado argumentų, kurie patvirtina legendą.

Nors legenda abejotina, po Jean-François Marmontel novelės ''Bélisaire'' ([[1767]]  m.) išleidimo šią istoriją pamėgo [[XVIII amžius|XVIII]] a. dailininkai ir jų mecenatai, kurie įžvelgė paralelę tarp Justiniano I veiksmų ir XVIII a. monarchų priespaudos.