Eugène Delacroix: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S →Brandos ir pripažinimo metai: Chronologinis patikslinimas |
S →Kūryba: tiksliau |
||
Eilutė 75:
Eženas Delakrua meno istorijoje vertinamas Prancūzijos romantizmo mokyklos reikšmingiausiu dailininku ir vienu reikšmingiausių XIX a. Europos dailininkų. Laisvų potėpių tapybą ir spalvos reikšmę kūryboje, įkvėptą Rubenso ir renesanso venecijiečių dailininkų įtakos, jis priešpastatė savo principinio varžovo to meto Prancūzijos dailėje, [[Engras|Ž. O. D. Engro]] [[klasicizmas|klasicistinei]], tikslios linijos dailei.<ref>Murray, Christopher John. ''Encyclopedia of the Romantic Era, 1760–1850: A-K''. Taylor & Francis, 2004, p. 273–274</ref> To meto Prancūzijos meno akademinėje visuomenėje dominavo Engras ir jo mokiniai ir, kai Delakrua buvo išrinktas į Akademiją, [[Engras]] esą pasakė „''štai vilkas avidėje''“. Pats Delakrua bandė menkinti jo kūrybos siejimą su revoliuciniu romantizmo stiliumi. Pavadintas „tapybos Viktoru Hugo“ Delakrua atsakė: „''esu pats tikriausias klasicistas''“.
Delakrua retai tapė savo laikmečio temomis, daugiausiai temų įkvėpimo jis sėmėsi iš literatūrinių ir [[orientalistika|orientalistinių]] šaltinių. Vienu principinių jo ankstyvųjų kūrinių yra „[[Skerdynės Chiose]]“, kurias [[Antuanas Žanas Grosas]] pavadino „skerdynėmis tapyboje“. Paveikslas skirtas to meto įvykiams Graikijos nepriklausomybės karo metu, kai [[Osmanų imperija|turkų osmanų]] kariuomenė sunaikino iki 50 000 Graikijos Chioso salos gyventojų, o dar iki 50 000 iš salos buvo priversti pabėgti arba buvo parduoti į vergiją, nors saliečiai nesiruošė prisijungti prie Graikijos išsivadavimo ir buvo sąlyginai lojalūs [[Osmanų imperija]]i. Kitame reikšmingame kūrinyje „Graikija Misolongio griuvėsiuose“ alegorine moters figūra, kuri turi aliuzijų su [[Mergelė Marija|Mergele Marija]], iliustruojama kita Graikijos nepriklausomybės karo istorija, kai po ilgalaikės turkų apsiausties Misolongio miesto gynėjai bandė prasiveržti ir beveik visi žuvo. Paveiksle matoma iš po griuvėsių kyšanti žuvusiojo ranka ir pergalingas turkų osmanų kareivis. Istorinių momentų dramatiškumas ir nesustabdoma žmogiškųjų aistrų jėga atsiskleidžia dviejuose iš žinomiausių Delakrua paveikslų: „[[Sardanapalo mirtis]]“ ir „[[Laisvė barikadose]]“.
Gyvenimo metu Delakrua parašė apybraižas apie Grosą, [[Rafaelis|Rafaelį]] ir [[Mikelandželas|Mikelandželą]]. Pats Delakrua niekuomet nesilankė [[Roma|Romoje]]. Po kelionės po Š. Afriką ir Ispaniją Delakrua atrado naujus šviesos ir spalvos traktavimo šaltinius. Gyvenimo pabaigoje Delakrua kūryba tapo mažiau aktuali lyginant su Barbizono mokyklos ir [[Gustavas Kurbė|G. Kurbė]] [[realizmas|realistine]] daile. Delakrua gyvenimo metu domėjosi [[Michel Eugène Chevreul|M. E. Ševrelio]] spalvų tyrinėjimais, nors pats niekuomet nedandė išbandyti teorijų praktikoje. Dailininko kūrybos ryšį su praeities daile apibūdino [[Šarlis Bodleras]] pavadindamas jį „paskutiniuoju didžiuoju renesanso menininku ir pirmuoju iš šiuolaikinių“.<ref>Néret, Gilles. ''Delacroix''. Taschen, 2000, p. 7</ref> Delakrua turėjo didelį poveikį vėliau sekusio prancūzų [[impresionizmas|impresionizmo]] dailei. [[Polis Sezanas]], [[Edgaras Dega]], [[Vincentas van Gogas]], [[Žoržas Sera]], [[Polis Sinjakas]] studijavo jo darbus. Delakrua paveikė XX a. modernistus, ypač [[fovizmas|fovistus]]. Stambiausios Delakrua kūrinių kolekcijos sukauptos [[Luvras|Luvre]] ir Nacionaliniame E. Delakrua muziejuje Paryžiuje.
| |||