Meningitas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 3:
== Ligos priežastys ==
Meningitą gali sukelti įvairūs mikroorganizmai:
# [[bakterijos]] (bakterinis meningitas): dažniausiai gali sukelti meningokokas, pneumokokas (Streptococcus pneumoniae), Haemophilus influenzae, tuberkuliozės mikobakterijos, rečiau – kitos bakterijos. Bakteriniai meningitai paprastai pasireiškia pavieniais atvejais, ir tikimybė jais susirgti priklauso nuo individualaus organizmo atsparumo.
# [[virusai]] (virusinis meningitas): pūslelinės (Herpes), tymų, epideminio parotito ("kiaulytės"), enterovirusai (Echo, Koksackie) ir kiti. Virusiniai (seroziniai) meningitai pasireiškia lengvesne ligos forma nei bakteriniai. Dažniausi virusinių meningitų sukėlėjai – enterovirusai (Koksaki, Echo grupės virusai ir kt.), kurie plinta kaip žarnyno infekcija (fekaliniu – oraliniu būdu), tačiau gali plisti ir oro lašeliniu būdu. Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus, ir virusai gali būti perduodami per maistą, vandenį ar aplinkos daiktus. Entorovirusai jautrūs dezinfekcinėms medžiažoms, turinčioms chloro, buitinėms sintetinėms plovimo priemonėms. Šių virusų sukeltas serozinis meningitas pasižymi nesunkia eiga ir palankia ligos baigtimi. Enterovirusų epideminiai protrūkiai yra cikliški, stebimi kas 7 - 9 metai, vykstant natūraliam epidemiologiniam procesui. Persirgus įgyjamas patvarus specifinis imunitetas.
# [[grybeliai]] – jie palyginus retai būna meningito priežastimi, tik menko atsparumo asmenims;
# [[Virusai|riketsijos]] ir kiti reti infekciniai veiksniai.
Ligos sukėlėjas - gramneigiamas, panašus į dvi kavos pupeles, mikroorganizmas. Jis randamas pūlinio likvoro leukocituose, priklauso neiserijų genčiai ir vadinamas "Neiseria meningitidis". Meningokokai labai neatsparūs, greitai žūva nuo šalčio ir aukštos temperatūros. Meningokokų būna sveikų ir sergančių katarais žmonių nosiaryklėje. Jie skirstomi į serologinius tipus: A, B, C, D, X, Y, Z. Virulentiškiausi yra A tipo meningokokai. Infekcijos šaltinis yra ligoniai, sergantys visomis ligos formomis, ypač nazofaringitine, taip pat sveiki meningokokų nešiotojai. Sukėlėjai nešiojami 3 - 6 savaites.
Kartais meningito simptomus gali imituoti naviko išplitimas smegenų dangaluose, apsinuodijimas, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu smegenų dangalu. Serga įvairaus amžiaus bei lyties asmenys, tačiau bakteriniu meningitu dažniau serga vaikai ir paaugliai. Kai kuriems sukėlėjams būdingas susirgimų sezoniškumas, pvz., susirgimų meningokokiniu meningitu padaugėja žiemą ir pavasarį, o enterovirusų sukeltos ligos dažnesnės vasarą ir rudenį. Virusinio meningito sukėlėjai plačiau paplitę, ir juo turėtų būti sergama dažniau, tačiau ne visi susirgę asmenys patenka į ligoninę, lengvų formų atveju kartais visiškai ir gana greitai pasveiksta, todėl tikslių duomenų apie sergamumą virusiniu meningitu nėra. Virusais užsikrečiama su įkvepiamu oru, į kurį šie patenka ligoniui kosint, čiaudint (oro-lašelinis būdas), arba per burną (su maistu, per neplautas rankas). Bakterijos taip pat neretai patenka per kvėpavimo takus, tačiau gali pasiekti smegenų dangalus iš kito organizme esančio infekcijos šaltinio kontaktiniu arba kraujo keliu (pvz., iš ausies, sinusų, kitų gretimų bei atokesnių sričių uždegimo židinių).
Infekcija plinta lašeliais per orą. Užsikrečiama nuo kosinčio, čiaudinčio ligonio, nuo jo užkrėstų daiktų. Didžiausia tikimybė susirgti yra vasario ir gegužės mėnesiai
eilutė 28 ⟶ 31:
== Ligos eiga ==
Bakterinio meningito ankstyvieji simptomai: bendras negalavimas, karščiavimas, galvos skausmas, pykinimas ar/ir vėmimas, mieguistumas, galimas bėrimas. Kiek vėliau atsiranda šviesos baimė, padidėjęs dirglumas (erzina šviesa, garsas, prisilietimas), kaklo raumenų įtempimas, sumišimas, sunkiais atvejais traukuliai, gilus slopinimas (
== Komplikacijos ==
Grėsmingiausia komplikacija
== Tyrimai ==
| |||