Imuninė sistema: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Putliosios ląstelės|Putliųjų ląstelių]], kurios reguliuoja [[uždegimas|uždegimines]] reakcijas, yra [[jungiamasis audinys|jungiamuosiuose audiniuose]] bei [[gleivinė|gleivinėse]]. Dažniausiai jos yra susijusios su [[alergija|alergijomis]] ir anafilaksija. [[bazofilas|Bazofilai]] ir [[eozinofilas|eozinofilai]] yra panašūs į [[neutrofilas|neutrofilus]]. Jie išskiria [[neuromediatorius|cheminius mediatorius]], susijusius su apsauga nuo [[parazitas|parazitų]] bei atliekančius svarbų vaidmenį tokiose alerginėse reakcijose kaip [[astma]]. NK ląstelės – tai [[leukocitas|leukocitai]], kurie puola ir sunaikina [[vėžys (liga)|vėžines]] bei [[virusas|virusų]] užkrėstas [[ląstelė|ląsteles]].

 

 

Natūraliosios žudikės arba NK ląstelės yra įgimto [[imunitetas|imuniteto]] dalis, kuri tiesiogiai nepuola įsiveržusių [[mikroorganizmas|mikroorganizmų]]. NK ląstelės sunaikina pavojingas šeimininko [[ląstelė|ląsteles]], pavyzdžiui, [[vėžys (liga)|vėžines]] ar [[virusas|virusų]] užkrėstas [[ląstelė|ląsteles]], kuomet tokias [[ląstelė|ląsteles]] pastebi tam tikroje būsenoje, vadinamoje “dingimo” būklėje. Taip apibūdinamos [[ląstelė|ląstelės]], kurios turi mažai ląstelės paviršiaus žymenų, vadinamų didžiuoju audinių suderinamumo kompleksu (MHC). Tai gali nutikti dėl [[virusas|virusinių]] [[infekcija|infekcijų]] šeimininko [[ląstelė|ląstelėse]]. Šios [[ląstelė|ląstelės]] vadinamos “natūraliosiomis žudikėmis” dėl pirminio suvokimo, jog joms nereikia aktyvacijos, kad galėtų sunaikinti “dingusias” [[ląstelė|ląsteles]]. Daugelį metų buvo neaišku, kaip NK ląstelės atpažįsta [[vėžys (liga)|vėžines]] bei užkrėstas [[ląstelė|ląsteles]]. Tačiau dabar yra žinoma, kad tų [[ląstelė|ląstelių]] paviršiuje esančio MHC struktūra yra pakeista, todėl NK ląstelės, atpažindamos “dingusias” [[ląstelė|ląsteles]], pačios tampa suaktyvintomis. Sveikų kūno [[ląstelė|ląstelių]] NK ląstelės neatpažįsta ir nepuola, nes jose pasireiškia nepažeisti MHC [[antigenas|antigenai]]. Šiuos MHC [[antigenas|antigenus]] atpažįsta ląstelių žudikių [[antikūnas|antikūno]] [[receptorius|receptoriai]] (KIR), kurie iš esmės pristabdo NK ląsteles.

[[B limfocitai|B limfocito]] [[antigenas|antigenui]] specifinis [[receptorius]] yra [[antikūnas|antikūno]] [[molekulė]] [[B limfocitai|B limfocito]] paviršiuje. [[Receptorius]] atpažįsta visus [[patogenas|patogenus]] ir be [[antigenas|antigeno]] apdorojimo. Kiekviena [[B limfocitai|B limfocitų]] linija išskiria skirtingus [[antikūnas|antikūnus]], todėl [[B limfocitai|B limfocitų]] [[antigenas|antigenų]] [[receptorius|receptorių]] visuma pateikia visus įmanomus [[antikūnas|antikūnus]], kuriuos [[organizmas]] gali pagaminti.

 

 

T_C limfocitai yra vienas iš [[T limfocitai|T limfocitų]] potipių. Jų funkcija – sunaikinti [[virusas|virusų]] ir kitų [[patogenas|patogenų]] užkrėstas arba kitaip pažeistas ir blogai funkcionuojančias [[ląstelė|ląsteles]]. Kaip ir [[B limfocitai]], kiekvienas [[T limfocitai|T limfocitų]] potipis atpažįsta skirtingus [[antigenas|antigenus]]. T_C limfocitai suaktyvėja, kai jų [[receptorius|receptoriai]] (TCR) prisijungia tam tikrus [[antigenas|antigenus]], sudarydami kompleksą su kitos [[ląstelė|ląstelės]] MHC I [[receptorius|receptoriumi]]. MHC atpažinimas: [[antigenas|antigeno]] kompleksui padeda [[T limfocitai|T limfocito]] baltymas, vadinamas CD8. [[T limfocitai|T limfocitas]] sklinda po visą kūną, ieškodamas [[ląstelė|ląstelių]], kuriose MHC I [[receptorius|receptoriai]] turėtų [[antigenas|antigeną]]. Aktyvuotas [[T limfocitai|T limfocitas]], radęs tokių [[ląstelė|ląstelių]], išskiria citotoksinus, pavyzdžiui, baltymą perforiną, kuris tų [[ląstelė|ląstelių]] [[plazminė membrana|plazminėse membranose]] suformuoja angas, pro kurias į vidų gali patekti [[jonas (dalelė)|jonai]], [[vanduo]] bei [[toksinas|toksinai]]. Kito [[toksinas|toksino]], vadinamo granulizinu, (proteazė) patekimas sukelia [[apoptozė|ląstelės apoptozę]] (vieną iš programuotos ląstelės mirties rūšių). Į jų aukų sąrašą pakliūna ir [[vėžys (liga)|vėžinės]] bei transplantuotos svetimo [[organizmas|organizmo]] [[ląstelė|ląstelės]]. [[T limfocitai]] atlieka ypatingai svarbų vaidmenį, sutrikdydami [[virusas|virusų]] [[replikacija|replikaciją]]. [[T limfocitai|T limfocitų]] aktyvacija yra griežtai kontroliuojama ir dažniausiai reikalauja labai stipraus MHC ir [[antigenas|antigeno]] aktyvacijos signalo arba papildomų aktyvacijos signalų, kuriuos sukelia T_H limfocitai.

 

T_H limfocitai sudaro apie 60% visų [[T limfocitai|T limfocitų]]. T_H limfocitų funcija: [[antigenas|antigenus]] pateikiančios ląstelės (APC) pristato [[antigenas|antigeną]] tam tikroms MHC II molekulėms. T_H limfocitams pastebėti [[antigenas|antigenus]] padeda turimas CD4 baltymas. T_H limfocitų suaktyvinimas sukelia citokinų ir kitų stimuliatorių signalų išskyrimą, kurie paskatina [[makrofagocitas|makrofagocitų]], T_C ir [[B limfocitai|B limfocitų]], vėliau gaminančių [[antikūnas|antikūnus]], aktyvumą. Sužadinus [[B limfocitai|B limfocitus]] ir [[makrofagocitas|makrofagocitus]], daugėja T_H limfocitų.

T_H limfocitai išskiria [[T limfocitai|T limfocitų]] [[receptorius]] (TCR), kurie atpažįsta [[antigenas|antigenus]], susijungusius su MHC II molekulėmis. MHC ir [[antigenas|antigeno]] kompleksą atpažįsta T_H limfocito CD4 baltymas, sutelkiantis molekules [[T limfocitai|T limfocitų]] viduje, atsakingas už šių [[T limfocitai|limfocitų]] aktyvaciją. T_H limfocitai turi silpnesnį ryšį su MHC-antigeno kompleksu lyginant su T_C limfocitais. Tai reiškia, kad daugybė [[receptorius|receptorių]] (maždaug apie 200-300), esančių T_H limfocitų paviršiuje, turėtų susijungti su MHC-antigenu tam, kad suaktyvintų T_H limfocitą, o tuo tarpu T_C limfocitai suaktyvėtų susijungus vienai MHC-antigeno molekulei. T_H limfocito aktyvacijai taip pat reikalingas ilgesnis laiko tarpas, kad susijungtų su [[antigenas|antigeną]] pateikiančia [[ląstelė|ląstele]]. T_H limfocito aktyvacija sukelia citokinų išskyrimą, kurie turi įtakos kitų [[ląstelė|ląstelių]] aktyvumui. T_H limfocitų sukurti citokinų signalai sustiprina [[makrofagocitas|makrofagocitų]] ir T_C limfocitų aktyvumą, naikinant [[mikroorganizmas|mikroorganizmus]]. Taip pat T_H limfocitų aktyvacija paskatina [[T limfocitai|T limfocitų]] paviršiuje esančių molekulių komponentų daugėjimą, pavyzdžiui CD40 ligandų, kurie sukelia stimuluojančius signalus, reikalingus aktyvinant [[antikūnas|antikūnus]] gaminančius [[B limfocitai|B limfocitus]].

 

 

γδ T limfocitai turi kiek kitokios sandaros [[antigenas|antigenų]] [[receptorius|receptorių]] (TCR) nei T_H ar T_C ląstelės, tačiau yra panašūs į T_H, T_C limfocitus bei NK ląsteles. Dar nėra tiksliai žinoma, kokių sąlygų reikia, norint sukelti γδ T limfocitų atsaką. Kaip ir kiti [[T limfocitai|T limfocitų]] potipiai, turintys pastovius [[receptorius]], pavyzdžiui, NK ląstelė su CD1d [[receptorius|receptoriumi]], γδ T limfocitai yra tarpe tarp įgimto ir įgyto [[imunitetas|imuniteto]]. Kaip įgyto [[imunitetas|imuniteto]] dalis γδ T limfocitai pasireiškia pakeisdami [[T limfocitai|T limfocitų]] [[receptorius|receptorių]] [[genas|genus]], kad sukurtų [[receptorius|receptoriaus]] įvairovę ir išplėtotų atminties fenotipą. Tačiau įvairūs potipiai gali veikti kaip įgimto [[imunitetas|imuniteto]] dalis, kuomet tam tikrą paskirtį turintys [[T limfocitai|T limfocitų]] ir NK ląstelių [[receptorius|receptoriai]] panaudojami kaip atpažinimo [[receptorius|receptoriai]]. γδ T limfocitai daugiausia randami [[epitelis|epitelyje]] ir [[gleivinė|gleivinėje]]. Jie nėra priklausomi nuo MHC molekulių ir [[antigenas|antigeną]] gali atpažinti savarankiškai. Tačiau TCR įvairovė daug mažesnė, atpažįstamų [[antigenas|antigenų]] ratas kur kas siauresnis. Dažniausiai tai įvairūs nebaltyminiai fosforilinti [[substratas|substratai]], kuriuos išskiria [[bakterija|bakterijos]] ar [[organizmas|organizmo]] [[ląstelė]]s [[stresas|streso]] metu. [[antigenas|Antigenų]] aktyvuoti γδ T limfocitai išskiria citokinus, kurie savo ruožtu aktyvuoja T_H ląsteles. Sudaro apie 10% visų [[T limfocitai|T limfocitų]].

 

 

[[B limfocitai|B limfocitas]] [[patogenas|patogenus]] atpažįsta tuomet, kai [[antikūnas|antikūnai]] savo paviršiumi susijungia su specifiniu [[antigenas|antigenu]]. Tokį [[antigenas|antigeno]] ir [[antikūnas|antikūno]] kompleksą užima [[B limfocitai]] ir proteolizės metu suskaido iki [[peptidai|peptidų]]. [[B limfocitai]] šiuos [[antigenas|antigeninius]] [[peptidai|peptidus]] paskleidžia ant MHC II molekulių, esančių [[B limfocitai|limfocitų]] paviršiuje. Toks MHC ir [[antigenas|antigeno]] susijungimas sužadina atitinkamus T_H limfocitus, kurie gamina limfokinus ir suaktyvina [[B limfocitai|B limfocitus]]. Suaktyvintas [[B limfocitai|B limfocitas]] pradeda diferencijuotis, o susidariusios ląstelės ([[plazminė ląstelė|plazmocitai]]) išskiria milijonus [[antikūnas|antikūnų]], atpažįstančių tą [[antigenas|antigeną]]. Šių [[antikūnas|antikūnų]] yra [[kraujo plazma|kraujo plazmoje]] ir [[limfa|limfoje]]. Jie jungiasi su [[antigenas|antigenus]] išreiškiančiais [[patogenas|patogenais]] ir pažymi juos sunaikinimui, kurį atlieka pasitelkiant komplemento aktyvaciją arba fagocitus. [[antikūnas|Antikūnai]] gali tiesiogiai neutralizuoti sunkumus, susijungdami su [[bakterija|bakterijų]] [[toksinas|toksinais]] arba trukdant [[receptorius|receptoriais]], kada [[virusas|virusai]] ar [[bakterija|bakterijos]] stengiasi užkrėsti [[ląstelė|ląsteles]].

 

 

Įgytojo [[imunitetas|imuniteto]] vystymasis prasidėjo nuo žandus turinčių [[stuburiniai|stuburinių]] organizmų protėvių. Dauguma įgyto [[imunitetas|imuniteto]] molekulių, pavyzdžiui, [[antikūnas|imunoglobulinų]] ir [[T limfocitai|T limfocitų]], yra tik žandus turinčiuose [[stuburiniai|stuburiniuose]]. Tačiau atskira iš [[limfocitas|limfocitų]] kilusi [[molekulė]] buvo aptikta bežandžiuose [[stuburiniai|stuburiniuose]], pavyzdžiui, devynakėje ir [[Miksiniai apskritažiomeniai|miksinoje]]. Šie [[gyvūnas|gyvūnai]] turi daugybę [[molekulė|molekulių]], vadinamų kintančiais [[limfocitai|limfocitų]] [[receptorius|receptoriais]] (''angl. variable lymphocyte receptors''), o žandus turinčių [[stuburiniai|stuburinių]] [[antigenas|antigenų]] [[receptorius|receptoriai]] yra sudaryti iš vieno ar dviejų [[genas|genų]]. Manoma, jog šios [[molekulė|molekulės]] jungiasi su [[antigenas|antigenais]] panašiai kaip [[antikūnas|antikūnai]] bei tokiu pačiu specifiškumo laipsniu.

Kai [[B limfocitai|B]] ir [[T limfocitai]] suaktyvinami ir pradeda [[replikacija|replikuotis]], kai kurie iš jų atžalų tampa ilgai išliekančiomis atminties [[ląstelė|ląstelėmis]]. Per visą [[gyvūnas|gyvūno]] gyvenimą šios atminties [[ląstelė]]s prisimena sutiktus specifinius [[patogenas|patogenus]] ir gali sukelti stiprią reakciją, dar kartą juos aptikusios. Kadangi per visą gyvenimą [[imuninė sistema]] prisitaiko prie [[infekcija|infekcijos]] su [[patogenas|patogenu]] ir tada ruošiasi būsimiems iššūkiams, todėl ji yra vadinama „įgyta“. Imunologinė atmintis gali būti pasyvi (trumpalaikė atmintis) arba aktyvi (ilgalaikė atmintis).

 

 

[[naujagimis|Naujagimiai]] neturi jokio išankstinio atsparumo [[mikroorganizmas|mikroorganizmams]] ir yra ypatingai pažeidžiami [[infekcija|infekcijų]]. Keletą pasyvios apsaugos lygmenų gauna iš motinos. [[Nėštumas|Nėštumo]] metu tam tikras [[antikūnas]], vadinamas IgG, per [[placenta|placentą]] perduodamas iš motinos vaisiui, todėl jau gimimo metu [[naujagimis|naujagimiai]] turi tokių pačių [[antikūnas|antikūnių]], kaip ir mama. [[Motinos pienas]] ar priešpienis taip pat turi [[antikūnas|antikūnų]], kurie yra perduodami į kūdikio [[žarnynas|žarnyną]] ir apsaugo [[naujagimis|naujagimį]] nuo bakterinių [[infekcija|infekcijų]] tol, kol jis pats pradeda gamintis [[antikūnas|antikūnus]]. Tai vadinama pasyviu [[imunitetas|imunitetu]], nes vaisius pats nepasigamina atminties [[ląstelė|ląstelių]] ar [[antikūnas|antikūnų]], tačiau juos tik skolinasi. Šis pasyvus [[imunitetas]] dažniausiai būna trumpalaikis, besitęsiantis nuo kelių dienų iki keleto mėnesių. [[Medicina|Medicinoje]] apsauginis pasyvus [[imunitetas]] gali būti perduodamas iš vieno [[individas|individo]] kitam per serumą, kuriame gausu [[antikūnas|antikūnų]].

 

 

Ilgalaikė aktyvioji atmintis susidaro po [[infekcija|infekcijos]], kuomet suaktyvinami [[B limfocitai|B]] ir [[T limfocitai]]. Aktyvus [[imunitetas]] taip pat gali būti dirbtinai sukurtas [[vakcina|skiepijant]]. Pagrindinis [[vakcina|vakcinacijos]] (taip pat vadinamos imunizacija) tikslas – iš [[patogenas|patogeno]] pateikti [[antigenas|antigeną]], kad būtų sužadinta [[imuninė sistema]] ir specifinis [[imunitetas]] vystytųsi prieš tam tikrą [[patogenas|patogeną]], nesukeliant su tuo [[organizmas|organizmu]] susijusių ligų. Net [[vėžys (liga)|vėžinės]] [[ląstelė|ląstelės]], kurios geba išvengti [[organizmas|organizmo]] imunologinės kontrolės ir ima daugintis, turi tam tikros rūšies [[antigenas|antigenų]]. Imuninio atsako sužadinimas prieš šiuos [[antigenas|antigenus]] padėtų surasti priemonę [[vėžys (liga)|vėžiui]] gydyti. Šiuo metu daromi įvairūs klinikiniai bandymai, skirti šiai užduočiai spręsti.