Vadajus: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Automatinis santrumpų taisymas. |
|||
Eilutė 43:
Iki pat XVIII a. pabaigos Vadajus buvo buferinė valstybė, egzistavusi tarp dviejų tuometinių Sahelio imperijų: [[Bornu]] vakaruose ir Darfūro sultonato rytuose. Jo kultūrinė ir ekonominė priklausomybė nuo Darfūro ne kartą grėsė valstybės sunaikinimu. Tik XIX a. pradžioje, valdant Abd al-Karim Sabun (1803–1813), sultonatas labai sustiprėjo. Išmanaus sultono dėka Vadajus sugebėjo įsteigti naują [[Transsacharinė prekyba|Transsacharinės prekybos]] kelią, kuris Vadajų tiesiogiai sujungė su šiaurine Afrikos pakrante. Jis kelias ėjo tiesiai į šiaurę, iš sostinės [[Uara|Uaros]] per [[Enedis|Enedį]], [[Kufra|Kufrą]], [[Audžila|Audžilą]] iki [[Bengazis|Bengazio]]. Šis sultonas pradėjo kaldinti ir vietinius pinigus.
Po Abd al-Karim Sabun mirties Darfūras vėl siekė įsigalėti Vadajuje. 1835 m. pasinaudodamas įpėdinystės krize, Darfūro sultonas pasodino į Vadajaus sostą savo kandidatą Muchamadą al-Šarifą, kuris greitai įgijo nepriklausomybę nuo Darfūro, išsikovojo vietos gyventojų palankumą ir tapo vienu gabiausių sultonų Vadajaus istorijoje. Jo laikais Vadajus tapo viena galingiausių Sahelio imperijų, kuri galėjo trumpai kontroliuoti savo pietvakarinį kaimyną [[Bagirmis|Bagirmį]], t. y. valdė visą dab. centrinį Čadą. Atlikdamas [[hadžas|Hadžą]] Mekoje, Muchamadas al-Šarifas susidomėjo viena iš Islamo atmainų [[Senussi]], kuri įgijo didelę įtaką jo valstybėje.
[[Vaizdas:Le Kolak Acyl sur son "rifaï" (âne égyptien).jpg|thumb|left|Kolakas Asil, prancūzų statytinis Vadajuje]]
XIX a. pabaigoje Vadajaus sostinė iš Uaros buvo perkelta į naują gyvenvietę [[Abešė|Abešę]], dėl to, kad senojoje sostinėje išdžiūvo šuliniai. XX a. pradžioje valstybę užpuolė [[Prancūzija]], tuo metu plečianti savo kolonijas į Afrikos gilumą. 1909 m. prancūzai užėmė Abešę ir vietoj senojo kolako pasodino savo statytinį ''Asil''.
| |||