Kristaus nuplakimas (Piero della Francesca): Skirtumas tarp puslapio versijų

| meno kryptis = [[Ankstyvasis [[renesansas]]

Nieko tikro nežinoma apie paveikslo sukūrimo aplinkybes. Pirmą kartą paveikslas paminėtas Urbine [[XVIII]] a.]] pabaigoje, buvęs Urbino katedros senojoje zakristijoje. Garsas apie jį išaugo [[XX a.]] net keliems įtakingiems menotyrininkams skyrus atskiras studijas jo nagrinėjimui ir skelbus jį vienu išskirtiniausių paveikslų meno istorijoje. Kartu paveikslas yra vienas iš neįspėjamiausių paveikslų skirtingiems meno istorikams pateikiant vis skirtingas versijas apie tai, kas jame vaizduojama ir kokia buvo paveikslo paskirtis. Paveikslas aukštai vertinamas dėl santūraus dramos pateikimo religinėje kančios scenoje, dėl spalvų grynumo ir ypač dėl kompozicijos ir organizuotumo. [[1951]]–[[1952]] ir [[1968]]–[[1969]] m. paveikslas buvo restauruotas Romoje. Dalis dažų jau tuomet nuo jo buvo nutrupėję.

Paveikslas kompoziciškai perskirtas į dvi dalis: kairėje yra [[Kristus|Kristaus]] biblijinė nuplakimo scena, labai netradiciškai nustumta į vidurinį planą, o paveikslo dešinėje, pirmajame plane yra trijų vyrų figūros. Kas šie vyrai, neaišku. Pagal paprasčiausią spėjimą, jie tikriausiai yra tų laikų Urbino valdytojų šeimos nariai ir dvariškiai. Pradine ir paprastai pristatoma versija, jie identifikuojami su Odantonijumi da Montefeltru, Urbino grafu, centre, ir jo patarėjais iš šonų. Jie visi buvo nužudyti sąmokslo metu [[1444]] m. ir gali būti, kad šis paveikslas įamžina jų atminimą. Tokiu būdu paveikslas turėjo būti sukurtas iškart po Odantonijo mirties ir jį tikriausiai užsakė nužudytojo pusbrolis [[Federikas da Montefeltras]]. Kita versija, paveiksle trim vyrais galbūt vaizduojama reta [[Judas Iskarijotas|Judo]] atgailavimo už Kristaus išdavimą scena, nes žinoma, kad grafo Odantonijo patarėjai kaip tik ir buvo piktavaliai, kurie privedė grafą prie žlugimo.

Kita versija, sprendžiant iš Kristaus nuplakimo scenoje sėdinčio žmogaus apdarų (pagal biblijinę istoriją, tai [[Pontijus Pilotas]]), galima spėti, kad tai yra Bizantijos imperatorius [[Jonas VIII Paleologas]], nugarą atsukęs žmogus su turbanu − sultonas [[Muradas II]], ir paveikslas vaizduoja krikščioniškojo pasaulio susidūrimą su islamiškuoju, bei islamo grėsmę ([[1453]] m. osmanai užėmė [[Konstantinopolis|Konstantinopolį]], žlugo [[Bizantijos imperija]]). Tokiu būdu tris vyrus pirmajame plane galima traktuoti, kaip krikščioniškojo pasaulio gynėjus ir susieti juos su 1459 m. Mantujos susirinkimu, kuriame popiežius [[Pijus II]] mėgino sukurti armijų sąjungą kovoje su [[Osmanų imperija|turkais osmanais]].

Kita versija, paveikslas vis dar vertinamas kaip geometrinių taisyklių studija pats savaime, be jokio aiškaus ir nusakomo turinio. Paveikslo erdvės ir objektai matematiškai sukonstruoti ir nutapyti pagal linijinės perspektyvos taisykles. Paveiksle galima išskirti dvi erdves – su raudono-balto rašto grindimis, ant kurių stovi trys vyrai, yra atvirame lauke, o Kristaus nuplakimo scena su juodai baltomis grindimis, yra patalpos viduje, praetoriume. Pažymėtina, kad praetoriumo grindų raštas labai sudėtingas ir tiksliai pavaizduotas tokiu matymo kampu, kai raštas už praetoriumo sienų yra paprastų geometrinių formų.