Aukštaitija: Skirtumas tarp puslapio versijų

8 pridėti baitai ,  prieš 6 metus
Šiuolaikiniame moksle griežtai determinuota ''aukštaičių'', kaip lietuvių etnokultūrinės ar etnografinės grupės, samprata dar nėra nusistovėjusi. „Aukštaičių“ terminas vartotas ir geografine reikšme, kaip krašto pavadinimas („Aukštaitijos“ sinonimas). Dalis lietuvių humanitarų (archeologo Adolfo Tautavičiaus sekėjai) kalba apie karinės demokratijos laikotarpiu Vidurio Lietuvos lygumoje esą gyvenusią „aukštaičių gentį“, tačiau pastaruoju metu vis daugiau istorikų ir archeologų „Tautavičiaus aukštaičius“, t. y. Rytų Lietuvoje gyvenusių „pralietuvių“ ([[Brūkšniuotosios keramikos kultūra|Brūkšniuotosios keramikos kultūros]] nešėjų) IV-VI a. sulietuvintą Vidurio Lietuvos baltų etnosą ir jo pagrindu susiformavusį subetnosą ([[Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra|Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros]] nešėjus) siūlo laikyti „pražemaičiais“ bei „protožemaičiais“.
 
=== IstorinėRokas Liakavicius Aukštaitija ===
 
Iki XVIII a. pab. istorinė Aukštaitija, arba „Tikroji Lietuva“ (Lietuvoje senoji etnolingvistinė Aukštaitija taip vadinta nuo ~1566 m.), buvo viena iš 4 pagrindinių [[LDK]] etnokultūrinių dalių (greta [[Žemaitija|''Žemaičių'']], [[rusia|Rusios]] ir [[Volynė]]s,– [[1569]] m. iš pastarosios Lietuvai liko tik [[Polesė]]). VI-XII a. ši etnokultūrinė sritis (vieno iš 2 nuo V a. egzistavusių lietuvių subetnosų gyvenamas arealas) beveik sutapo su [[Rytų Lietuvos pilkapių kultūra|Rytų Lietuvos pilkapių kultūros]] paminklų paplitimo teritorija; tuo tarpu XIII-XIX a. istorinė Aukštaitija (vieno iš 3 nuo XII ir XIII a. sandūros egzistavusių lietuvių subetnosų gyvenamas arealas) apėmė jau ne tik visą buvusį minėtos kultūros arealą, bet ir keletą nemažų šiaurėje, pietryčiuose, pietuose bei pietvakariuose įgytų teritorinių „aneksų“, t. y. lietuvių IX-XVII a. kolonizuotas ir bent iš dalies asimiliuotas dab. Alukštos, Daugpilio, Rezeknės, Minsko, Naugarduko, Slanimo, Gardino, Suvalkų ir kt. apylinkes.
Anoniminis naudotojas