Kinijos Liaudies Respublika: Skirtumas tarp puslapio versijų

pavadinimas={{PAGENAME}}Kinijos Liaudies Respublika|

'''Kinijos Liaudies Respublika''' ('''Kinija''')  – valstybė rytų [[Azija|Azijoje]], ketvirta pagal teritoriją valstybė pasaulyje ir didžiausia pagal gyventojų skaičių. Ribojasi su [[Afganistanas|Afganistanu]], [[Butanas|Butanu]], [[Mianmaras|Mianmaru]], [[Indija]], [[Kazachstanas|Kazachstanu]], [[Kirgizstanas|Kirgizstanu]], [[Laosas|Laosu]], [[Mongolija]], [[Nepalas|Nepalu]], [[Šiaurės Korėja]], [[Pakistanas|Pakistanu]], [[Rusija]], [[Tadžikistanas|Tadžikistanu]] ir [[Vietnamas|Vietnamu]].

KLR turi nuolatinę vietą [[Jungtinių Tautų Saugumo Taryba|JTO Saugumo Taryboje]], taip pat yra [[APEC]], [[East Asia Summit]] ir [[Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija|Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos narė]]. Kinija taip pat yra [[Branduolinės valstybės|branduolinė valstybė]], turinti didžiausią kariuomenę pasaulyje ir yra antra pagal ginklavimuisi skirtas lėšas.<ref>Žr. [[:en:List of countries by military expenditures]]</ref>.

Po ilgo [[Han dinastija|Han dinastijos]] (206  m. pr. m. e.  – 220  m.) viešpatavimo, IV a. Kiniją ėmė siaubti barbarų invazijos. Jų metu šiauriniai ir vakarų barbarai iš anapus Dižiosios sienos puldinėjo teritoriją ir kūrė čia efemeriškas karalystes. Imperijos aristokratija ir centrinė valdžia tuo metu persikėlė į pietinę Kiniją, kur sąlyginai ramiai valdė [[Dzin dinastija|Dzin]], [[Liangų dinastija|Liangų]], [[Čen dinastija|Čen]] ir kitos dinastijos. Tai  – vadinamasis [[Pietinių ir šiaurinių dinastijų laikotarpis]].

VII a. iš šiaurės kilusi [[Sui dinastija]] ir ją sekusi [[Tangų dinastija]] (618–907  m.) atkūrė imperijos politinę vienybę ir vėl sudarė prielaidas visuotiniam kultūriniam klestėjimui. Tangų laikais aukštumų pasiekė [[Kinijos filosofija]], [[kinų literatūra|literatūra]], [[kinijos dailė|dailė]], kitos meno formos. Imperija vystė prekybą su kaimyninėmis bei tolimesnėmis šalimis, išvystydama duoklinę sistemą. Vėlesnė [[Songų dinastija]] (960–1279  m.), nors ir pasižymėjo kultūros klestėjimu, politiškai jau buvo silpna. Imperijai nuolat grasino šiauriniai stepių klajokliai ([[kidaniai]], [[džurdžėnai]], [[tangutai]] ir kt.), kurie ilgainiui užvaldė Kinijos šiaurinę dalį, o 1127  m. netgi vėl privertė centrinę valdžią migruoti į pietus ir perkelti sostinę.

XIII a. Songų dinastiją galutinai nuvertė nauji klajokliai iš šiaurės  – [[mongolai]], kurie įtraukė Kiniją į [[Mongolų imperija|Mongolų imperiją]]. Mongolų valdymas Kinijos istoriografijoje įvardijamas kaip [[Juan dinastija]]. Mongolijos Imperijoje Kinija pirmą kartą atsidūrė vienoje valstybėje kartu su [[Tibetas|Tibetu]], [[Mandžiūrija]], [[Junanis|Junaniu]], [[Korėja]] ir kitais kultūriniais regionais, kurie iki tol turėjo atskirą istoriją ir atskirą valstybingumą.

1368  m. išvijus mongolus, Kinijoje įsitvirtino vietinės (kiniškos) kilmės [[Mingų dinastija]]. 1644  m. ją vėl pakeitė svetimšalė (mandžiūriška) [[Čingų dinastija]], valdžiusi iki pat XX a. pražios. Mandžiūrai vykdė ekspansyvią politiką, ir į imperiją vėl įtraukė aplinkines tautas, nukariaudami visą dabartinę Kinijos teritoriją. Vėlyvuoju mandžiūrų viešpatavimo laikotarpiu Kinija susidūrė su Vakarų valstybėmis, kurios kvestionavo Kinijos hegemoniją ir tradicinę centrinę padėtį pasaulyje. Kinijos imperatoriai išlaikė tradicinę monarchiją ir nesiekė modernizacijos Vakarų kultūros pavyzdžiu. Tai sąlygojo šalies ekonominį atsilikimą ir politinę suirutę. Siekdamos savų interesų, Vakarų imperialistinės valstybės ([[Britų imperija]], [[Rusijos imperija]], [[Prancūzija]], [[Vokietija]] ir kt.) pasidalino šalį įtakos sferomis.

[[1911]]  m. Kinijoje įvyko [[Šinhajaus revoliucija]], kuri įkūrė pirmąją Azijoje respubliką  – [[Kinijos Respublika|Kinijos Respubliką]]. Jos valdančia partija tapo [[Guomindanas]], o politiniu lyderiu  – [[Sun Jatsenas]]. Nepaisant to, po revoliucijos Kinijoje tvarka taip ir nebuvo atkurta. Atskirose teritorijose nevaržomai viešpatavo karinės klikos bei Vakarų valstybių statytiniai, 1937  m. prasidėjo [[Antrasis Kinijos-Japonijos karas]] su [[Japonijos imperija]] kuris peraugo į [[Antrasis pasaulinis karas Ramiajame vandenyne|Antrąjį pasaulinį karą]] ir tęsėsi iki pat 1945  m.

[[Vaizdas:PRCFounding.jpg|miniatiūra|dešinėje|310px|[[Mao Dzedunas]] skelbia Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą ([[1949]]  m.)]]

Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] Kinijoje tęsėsi pilietinis karas, kuriame kovojo [[Kinijos komunistų partija]] ir Guomindanas. Pilietinis karas baigėsi [[1949]]  m., kai komunistai perėmė visos žemyninės Kinijos ir Hainanio salos kontrolę, o Guomindanas įsitvirtino [[Taivanas|Taivane]]. [[1949]]  m. [[spalio 1]] d. [[Mao Dzedunas]] Pekine, [[Tiananmeno aikštė|Tiananmenio aikštėje]], paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą.

Nuo Kinijos Liaudies Respublikos paskelbimo 1949  m. valdančioji partija yra [[Kinijos komunistų partija]]. Kinijoje egzistuoja dar aštuonios partijos, esančios pavaldžios valdančiajai.

Atskirų KLR regionų geografinės ir klimatinės charakteristikos labai skiriasi. [[Geltonoji jūra|Geltonosios]] ir [[Rytų Kinijos jūra|Rytų Kinijos jūrų]] pakrančių aliūvinės lygumos gausiai apgyvendintos, o Vidinės Mongolijos kraštovaizdyje dominuoja [[stepė]]s. Pietų Kinijoje daug kalnų. Centro rytuose išsidėsčiusios dviejų didžiausių Kinijos upių  – [[Huanghe]] ir [[Jangdzė]]s  – deltos. Kitos didelės upės  – [[Xijiang|Sidziangas]], [[Mekongas]], [[Brahmaputra]] ir [[Amūras (upė)|Amūras]]. Vakaruose iškilę dideli kalnų masyvai, visų pirma [[Himalajai]], taip pat aukštos plokštikalnės, dykumos ([[Gobio dykuma]]). Nuo kaimyninių valstybių Kiniją skiria įvairios gamtinės kliūtys: rytuose ir pietryčiuose jūros (Geltonoji jūra, Rytų Kinijos jūra ir Pietų Kinijos jūra), pietuose, pietvakariuose, vakaruose ir šiaurės vakaruose  – aukšti kalnų masyvai, šiaurėje  – [[stepė]]s ir dykumos, o šiaurės rytuose  – upės (Amūras ir [[Usūris]]).

Nuo [[1978]]  m. Kinijos ekonomika iš komandinės (sovietinio modelio), pradėta perorientuoti į [[rinkos ekonomika|rinkos ekonomiką]]. Nepaisant to, kad Kiniją oficialiai valdo [[komunizmas|komunistinis]] režimas, vis didesnę įtaką ekonomikai daro nevyriausybinės organizacijos, bei atskiri šalies piliečiai. Valdžia persiorientavo į sistemą, kurioje vyrauja privatūs namų ūkiai, žemės sklypai, fabrikai, vietoje anksčiau buvusios kolektyvizacijos, suteikė daugiau galių vietiniams valdininkams ir įmonių vadovams pramonėje, sudarė tinkamas sąlygas plėtoti smulkųjį ir vidutinįjį verslą, padarė šalies ekonomiką atvirą prekybai bei užsienio investicijoms. To rezultatas buvo tas, kad Kinijos ekonomika nuo 1978  m. iki 2005  m. išaugo keturis kartus. Skaičiuojant pagal realųjį [[BVP]], Kinija yra antra pagal dydį ekonomika pasaulyje po [[JAV]], nepaisant to, BVP, tenkantis vienam gyventojui, šiuo metu dar yra palyginti mažas (€4480).

Žemės ūkis ir pramonė geriausiai išplėtoti teritorijose, esančiose arčiausiai [[Honkongas|Honkongo]] bei tarp [[Taivanas|Taivano]] ir [[Šanchajus|Šanchajaus]], kuriose sutelkta daugiausiai užsienio investicijų. Kinijos ekonomika yra tarpinio tipo  – tarp socialistinės ir rinkos ekonomikos, todėl susiduria su daugeliu problemų: nuo [[biurokratija|biurokratijos]], kurią sukelia [[socializmas]], iki nedarbo, kurio priežastis  – rinkos ekonomika. Vyriausybė turi kovoti su nedarbu, kurį sukelia valstybinės bendrovės, atleidinėdamos milijonus darbininkų; sumažinti [[korupcija|korupcijos]] ir kitokių ekonominių nusikaltimų lygį, ir išlaikyti didžiules valstybines įmones, remiamas subsidijomis.

Nuo [[1990]] stiprėja [[ne pelno siekiančios organizacijos|ne pelno siekiančių organizacijų]] veikla  – jų skaičius 1980  m. buvo 0, 1999  m.  – 6000, 2005  m.  – 150000 (pagal Kinijos Liaudies Respublikos socialinių reikalų ministeriją). Jų pagrindinė veikla koncentruojasi į skurdo mažinimą (smulkių ūkių [[mikrofinansavimas]]), taip pat pradinio švietimo bei gydymo įstaigų kūrimą  – taip siekiant sukurti efektyviau veikiančią socialinę-ekonominę sistemą, galinčią išsilaikyti ir nešti papildomą naudą. Nepaisant to, kad finansavimas teikiamas (2004  m.  – apie 60 000 000 [[JAV doleris|JAV dolerių]] iš tarptautinių organizacijų), dėl kvalifikacijos trūkumo stinga efektyvumo panaudojant gautas lėšas. Problemas kelia ir itin greitas Kinijos augimas, bei spartūs ekonominiai pokyčiai.

''Pagrindiniai straipsniai: [[{{main|Kinijos demografija]],}} [[{{main|Kinijos tautos]]''}}

[[2009]]  m. liepą Kinijoje gyveno maždaug 1 338 612 968 žmonės, kas sudaro apie 20 % visų [[pasaulio gyventojai|pasaulio gyventojų]]. 19,8 % kinų buvo jaunesni nei 14 metų, 8,1 %  – vyresni nei 65 metai. Gyventojų prieaugis 2009-taisiais metais buvo 0,655 % <ref>http://www.cia.gov/cia/publications/factbook/geos/ch.html#People</ref>.

KLR oficialiai pripažįstamos [[Kinijos tautos|56 etninės grupės]]. [[Haniai]] (''han'') sudaro apie 91,9 % visų gyventojų. Didžiausios etninės mažumos  – [[džuangai]] (''zhuang'', 16 mln.), [[mandžiūrai]] (10 mln.), [[hujai]] (''hui'', 9 mln.), [[miao]] (8 mln.), [[uigūrai]] (7 mln.), [[i]] (''yi'', 7 mln.), [[tudzia]] (''tujia'' 5,75 mln.), [[mongolai]] (5 mln.), [[tibetiečiai]] (5 mln.), [[bujai]] (''buyi'', 3 mln.), [[korėjiečiai]] (2 mln.). <ref>http://web.archive.org/web/20040325231722/http://www.princeton.edu/~jpia/pdf2003/Ch%208%20Xinjiang-Stein-JPIA%202003.pdf</ref>

Anot apklausų, kas trečias šalies gyventojas (arba daugiau nei 300 mln. žmonių) įvardina save kaip [[religija|religingą]]. Iš jų, du trečdaliai save priskiria prie [[daoizmas|daoistų]] ir/arba [[budizmas|budistų]], o tarp likusiųjų didžiąją dalį sudaro [[krikščionybė|krikščionys]] ir [[islamas|musulmonai]].<ref>[http://news.bbc.co.uk/2/hi/asia-pacific/6337627.stm Survey finds 300  m China believers], BBC News, 2007-02-07</ref> Taip pat yra pastebimos tendencijos, jog tikinčiųjų (ypač krikščionių) skaičius Kinijoje palaipsniui didėja.<ref>[http://www.chinadaily.com.cn/usa/2010-08/12/content_11144948.htm Over 23 million Christians in country], Chen Jia, China Daily, 2010-08-12</ref>

Kinų civilizacijai nuo Konfucijaus laikų būdingas aukštas socialinis  – politinis kiekvieno žmogaus aktyvumas, nukreiptas laimės ir gerovės siekimui žemiškajame gyvenime, o likimas priklausė ne nuo dieviškosios lemties, o nuo asmeninių pastangų. Dėl to Kinijos istorijoje gausu masinių judėjimų ir nuo seno būdingas aukštas [[socialinis mobilumas]]. Kanonizuoti senovės kinų religinio-filosofinio ir istorinio turinio tekstai, ypač tie, kuriuose perteikiamas Konfucijaus mokymas, savo ruožtu veikė tolimesnį kinų civilizacijos vystymąsi, kinų pasaulėžiūrą.

# [[Kinų raštas]]  – specifiniai hieroglifai.