00:11, 10 kovo 2013 versija taisyti Addbot (aptarimas \| indėlis) 47 103 keitimai S Bot: Migrating 1 interwiki links, now provided by Wikidata on d:q5643177 (translate me) ← Prieš tai darytas keitimas		10:19, 6 rugsėjo 2014 versija taisyti anuliuoti Mymis (aptarimas \| indėlis) 2 571 keitimas S vikifikuota Kitas pakeitimas →
Eilutė 1: '''Apsakymas''' – mažoji [[epas\|epinė]] forma, glausto pasakojimo laiko ir nedidelės erdvės kūrinys, telkiantis dėmesį į vieną įvykį su nedaugeliu veikėjų, tačiau sukuriantis gyvenimo visumos ir apibendrinimo įspūdį. Nacionalinėse [[literatūra\|literatūrose]] apsakymas vadinamas savais terminais ([[vokiečių kalba\|vokiškai]] – ''die Kurzgeschichte'', [[anglų kalba\|angliškai]] – ''short story'', [[prancūzų kalba\|prancūziškai]] – ''récit'', [[rusų kalba\|rusiškai]] – ''rasskaz'', [[lenkų kalba\|lenkiškai]] – ''opowiadanie''), bet dažniausiai tapatinamas su [[novelė\|novele]]. Sąvoką apsakymas mini [[Konstantinas Sirvydas]] pirmajame lietuvių kalbos žodyne ([[XVII amžius\|XVII a.]] pr.) greta [[apysaka\|apysakos]] bet kokiam sakytiniam pasakojimui įvardinti. Lietuvių literatūroje ~~apsakymo~~apsakymą, kaip žanro ~~užuomazgos~~užuomazgą, ~~randasi~~galima atrasti [[XIX amžius\|XIX a.]] vidurio [[didaktika\|didaktinėje]] [[proza\|prozoje]] ([[Antanas Tatarė]], [[Motiejus Valančius]]), [[Laurynas Ivinskis\|Lauryno Ivinskio]] kalendoriuose, [[Simonas Daukantas\|Simono Daukanto]] istoriniuose veikaluose (prozos intarpų pavidalu). Akstiną apsakymui išpopuliarėti davė nacionalinio judėjimo banga ir periodinės [[spauda\|spaudos]] išplitimas, o žanrinės kategorijos prasmę jis ėmė įgyti [[XIX amžius\|XIX]]–[[XX amžius\|XX a.]] sandūroje, kai savo kūrinius paskelbė [[Antanas Kriščiukaitis-Aišbė]], [[Vincas Pietaris]], [[Žemaitė]], [[Gabrielė Petkevičaitė-Bitė]], [[Lazdynų Pelėda]] ir kt. Eilutė 11: Pirmųjų lietuvių literatūros teorijų autoriai apsakymą apibūdina kaip „pasakojamąjį veikalą mažo tūrio“, atspindintį vieną epizodą iš veikėjo gyvenimo ([[Kazys Bizauskas]], [[1922]]) arba pripažįsta tik novelę ([[Juozas Ambrazevičius]], [[1930]]). Apsakymas būdingas jaunoms literatūroms, susijusioms su agrarine krašto sankloda, kur nepaprastus atsitikimus nurungia rami kasdieniškos buities slinktis ir žemdirbio, paklūstančio gamtos kalendoriui, uždaras būties ciklas ([[Vincas Krėvė\|Vinco Krėvės]] „Šiaudinėj pastogėj“). Pagrindinis kasdienybės įvykis šeimoje – vestuvės – lėtai veda į numanomą atomazgą (moters nusivylimą) [[Žemaitė]]s cikle Laimė nutekėjimo. Personažo išgyvenimu pagrįsto apsakymo tradiciją pradėjo [[Jonas Biliūnas]], [[Šatrijos Ragana]], [[Ignas Šeinius]], [[Ona Pleirytė-Puidienė]] (pasakojimo ritmas neskubus, prisodrintas intymių pastebėjimų, niuansuotų emocijų). Eilutė 19: Lietuvių apsakymui būdinga autorinė pasakojimo laisvė (eskiziškumas, lyrinis pradas, išplėstas aprašymas, etnografinės ir buities detalės, veikėjo būsenų detalizavimas), todėl jo sąranga padrikesnė už novelės, o kompozicijos ekstensyvumas artina jį prie apysakos (Žemaitės „Petras Kurmelis“, [[Antanas Vienuolis\|Antano Vienuolio]] „Paskenduolė“, [[Ramūnas Klimas\|Ramūno Klimo]] „Kiečius, mėnulio šviesa ir portveinas už rublį dvi“). Tikroviškumo iliuzija bei natūralūs daiktų ir reiškinių pavidalai – realistinės prigimties apsakymo bruožai tipiškiausi lietuvių mažajai epikai ([[Marius Katiliškis]], [[Kazys Barėnas]], [[Algirdas Pocius]], [[Romualdas Kašauskas]], [[Rimantas Šavelis (rašytojas)\|Rimantas Šavelis]]). Apsakymas lyg kopijuoja tikrovišką gyvenimo fragmentą, kruopščiai atkuria materijos faktūrą, brėžia žmogaus likimo tarpsnį, panaudoja kalbos įvairialypiškumą. Autentiška žemaitiškos šnekos polifonija skamba [[Eugenijus Ignatavičius\|Eugenijaus Ignatavičiaus]] „Chrizantemų autobuse“, kuriame tarsi visa Lietuva traukia į kapines aplankyti beprasmiškai mirusių nuo sovietmečio „progreso“. [[Jurgis Kunčinas]] laisvai manipuliuoja [[bohema\|bohemos]] ir visuomenės atskalūnų [[slengas\|slengo]] ištekliais. Žanrui būdingą epikos branduolį šiandien mėginama praturtinti efektinga [[simbolika]], įvairesniais pasakojimo būdais. [[Stalinas\|Stalino]] barbarybės [[metafora]] – nukirsta tremtinio rankos plaštaka – plaukia [[taiga\|taigos]] [[upė\|upe]] kaip beviltiškumo signalas ([[Ričardas Gavelis\|Ričardo Gavelio]] „Berankis“). Atsiranda naujas pasakojimo energijos šaltinis – herojaus sąmonės įtampa, kuri sutraukia laikus ir įvykius į sūkuriuojantį verpetą ([[Saulius Šaltenis\|Sauliaus Šaltenio]] „Lich!“). Lietuvių prozai modernėjant, mažėja pasakojimo [[anarchija\|anarchijos]] ir disproporcijų. Konstruktyvumas, psichologizmas arba sąlygiški, fantastiniai vaizdai artina apsakymą prie novelės formos.

Apsakymas: Skirtumas tarp puslapio versijų