Liepos krizė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 79:
Imperatoriaus nuomone, šios dvi skirtingos nuomonės galėjo būti suderintos.<ref>Albertini, 1953 m., 172 p.</ref> Pirminis reikalavimų rinkinys buvo parengtas per tarybos posėdį.<ref name="Albertini 1953, p 171"/> Per kelias kitas dienas reikalavimai buvo išplėsti ir padaryti dar griežtesni, kad Serbijai būtų sudėtingiau juos priimti.
==
[[Liepos 1]] d. Leonas Deskosas ({{fr|Léon Descos}}), Prancūzijos ambasadorius Belgijoje, pranešė Prancūzijai, jog Serbijos karinė grupuotė buvo įsitraukusi į Pranciškaus Ferdinando nužudymą. Jis taip pat pranešė, kad Rusijos ambasadorius Hartvigas nuolat bendravo su [[Regentas|regentu]] [[Aleksandras I (Jugoslavija)|Aleksandru I]], padėdamas Serbijai įveikti šią krizę.<ref name="Albertini 1953, pp 67,271">Albertini, 1953 m., 67, 271 p.</ref> Pasakymas "karinė grupuotė" buvo užuomina į Serbijos karinės žvalgybos viršininką [[Dragutin Dimitrijević|Dragutiną Dimitrijevičių]] ir karininkus, kuriems jis vadovavo [[1903]] m., Serbijos karaliaus [[Aleksandras Obrenovičius|Aleksandro Obrenovičiaus]] ir karalienės [[Draga Liunevica|Dragos Liunevicos]] nužudymo metu. Šie vyrai turėjo milžinišką įtaką Serbijoje, o jų veiksmai lėmė naujos karaliaus [[Petras I (Serbija)|Petro I]] ir regento Aleksandro dinastijos įsitvirtinimą. Serbija pareikalavo ir Prancūzija įvykdė Deskoso pakeitimą karingesniu ambasadoriumi Augustu Bope ({{fr|Auguste Boppe}}), kuris atvyko [[liepos 25]] d.<ref name="Albertini 1953, p 272">Albertini, 1953 m., 272 p.</ref> Hartvigas mirė [[liepos 10]] d., vizito pas Austrijos pasiuntinybę [[Belgradas|Belgrade]] metu.<ref name="Albertini 1953, pp 276-7">Albertini, 1953 m., 276–277 p.</ref>
==Austrijos-Vengrijos požiūris į karą==
Vienos valdžios asmenims, siekusiems karo, Pranciškaus Ferdinando nužudymas atrodė kaip puiki dingstis įvykdyti jų [[1912]] m. planus pradėti karą, kuriuo būtų nutrauktas Serbijos kišimasis į [[Bosnija|Bosnijos]] politinius reikalus. <ref>Fischer, 1967 m., 51 p.</ref> [[Leopold Berchtold|Leopoldas Berčtoldas]] panaudojo savo [[1914]] m. [[birželio 14]] d. užrašus, kuriuose buvo siūloma sunaikinti Serbiją, kaip pagrindą prašyti Vokietijos paramos.<ref>Fromkin, 2004 m., 155 p.</ref> Austrijos-Vengrijos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas [[Franz Conrad von Hötzendorf|Konradas fon Hotzendorfas]] patarė Berčtoldui, kad Austrija-Vengrija turėtų „perkirsti [[Gordijaus mazgas|Gordijaus mazgą]]“ ir paskelbti karą Serbijai kiek įmanoma anksčiau.<ref>Fischer, 1967 m., 51–52 p.</ref> Valdžios asmenys Vienoje šiuo klausimu buvo labai susiskaldę: Berčtoldas ir Konradas palaikė karo idėją, imperatorius [[Pranciškus Juozapas I]], nors ir pritarė karo idėjai, reikalavo Vokietijos paramos, o Vengrijos ministras pirmininkas [[István Tisza|Istvanas Tisza]] nepritarė karo su Serbija idėjai, teigdamas (kaip vėliau paaiškėjo - teisingai), kad bet koks karas su serbais turėjo didelę riziką įtraukti į karą Rusiją, o vėliau ir visas kitas pagrindines Europos jėgas.<ref name="Fischer page 52">Fischer, 1967 m., 52 p.</ref>
Austrija-Vengrija nedelsiant pradėjo kriminalinį tyrimą. [[Danilo Ilić|Danilo Iličius]] ir penki žudikai buvo skubiai suimti ir apklausti tyrėjų. Trys žudikai, kurie buvo iš Serbijos, papasakojo beveik viską, ką žinojo: serbų majoras Vojislavas Tankosičius tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai buvo perdavęs jiems šešias bombas (pagamintas Serbijos [[Arsenalas|arsenale]]), keturis pistoletus, pinigų, nusižudymo piliulių, specialų žemėlapį su pažymėtomis žandarų budėjimo vietomis, suteikė jiems specialius apmokymus, išmokė, kaip infiltruotis į Sarajevą iš Serbijos.
== Išnašos ==
| |||