Vincas Mickevičius-Kapsukas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Grazintas Roberto Motuzo indelis. |
tvarkyta |
||
Eilutė 26:
}}
'''Vincas Mickevičius-Kapsukas.''' ([[1880]] m. [[balandžio 7]] d. ([[kovo 23]] d. pagal [[Julijaus kalendorius|Julijaus kalendorių]]), [[Būdviečiai|Būdviečiuose]], [[Vilkaviškio rajonas|Vilkaviškio raj.]], [[Lietuva|Lietuvoje]] – [[1935]] m. [[vasario 17]] d. [[Maskva|Maskvoje]], [[Rusija|Rusijoje]]) – Lietuvos ir tarptautinis politinis veikėjas, aktyvus [[Lietuvių tautinis sąjūdis|Lietuvių tautinio sąjūdžio]] dalyvis, [[varpininkai|varpininkas]], revoliucionierius, publicistas, redaktorius, vienas iš [[Lietuvos komunistų partija|Lietuvos komunistų partijos]] įkūrėjų ir lyderių, [[Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika|Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos]] ir [[Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika|Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos]] ([[Litbelas|Litbelo]]) įkūrėjas ir vyriausybės pirmininkas, vienas iš Komunistinio Internacionalo ([[Kominternas|Kominterno]]) lyderių.
== Šeima ==
Tėvas Simonas (Simas) Mickevičius (1830–1915) buvo turtingas ūkininkas. Iš pirmos santuokos su Barbora Kriaučiūnaite (~1840–1870), Simonas turėjo dukrą Konstanciją Mickevičiūtę. Su antra žmona Ona Kuršėnaite (~1850–1934) Simonas turėjo du sūnus: Juozapą (1872–1950) ir Vincą.
Vincas Mickevičius vedė [[Vanda Albrechtienė|Vandą Didžiulytę]] (1881–1941) [[1901]] metais [[Mintauja|Mintaujoje]] (dabar [[Jelgava]], [[Latvija]]); išsiskyrė [[1913]] metais po jų dukters mirties. Vedė Eleną Domicelę Tautkaitę (1893–1937) [[1922]] metais Maskvoje, Rusijoje.
Vaikai: Vanda V. Didžiulytė (1905–1913) iš pirmos santuokos; Jūra Mickevičiūtė (1921–2008), Vincas Mickevičius (1925–2014) ir Lena Mickevičiūtė (1927–2001) iš antros santuokos.
== Biografija ==
Vincas Mickevičius gimė 1880 m. balandžio 7 d. (kovo 23 d. pagal Julijaus kalendorių), [[Būdviečiai|Būdviečių kaime]], [[Vilkaviškio rajonas|Vilkaviškio raj.]], Lietuvoje. Lietuva tuomet buvo [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] dalis. Po [[1863 m. sukilimas|1863 m. sukilimo]] (sausio sukilimo) buvo įvestas lietuviškos [[spaudos draudimas]], kuris truko nuo [[1864]] iki [[1904]] m. Vinco tėvas Simonas ir vyresnysis brolis Juozas buvo Lietuvos patriotai. Jo dėdė Antanas Mickevičius buvo [[daraktorius]], pogrindinių lietuviškų mokyklų steigėjas ir mokytojas.<ref name=el>{{cite encyclopedia | editor=Jonas Puzinas | encyclopedia=Lietuvių enciklopedija | title= Mickevičius-Kapsukas, Vincas | year=1953-1966 | publisher=Juozas Kapočius | volume=XVIII | location=Boston, Massachusetts | pages=354-356}} </ref><ref name=el2>{{cite encyclopedia | editor=Simas Sužiedėlis | encyclopedia=Encyclopedia Lituanica | title=Kapsukas-Mickevičius, Vincas | year=1970–1978 | publisher=Juozas Kapočius | volume=III | location=Boston, Massachusetts | pages=38–40}}</ref> Vincas Mickevičius labai anksti susipažino su nelegalia lietuviška spauda – jų namuose buvo slepiami mėnesiniai žurnalai „[[Auszra]]“ („[[Aušra]]“).
[[1888]]–[[1892]] metais Vincas buvo mokinamas namuose ir lankė nelegalią lietuvišką mokyklą, kur dėstė jo dėdė A. Mickevičius.
Nuo 1892 iki [[1897]] metų Mickevičius mokėsi [[Marijampolės gimnazija|Marijampolės gimnazijoje]]. [[1895]] metais jis tapo aktyviu [[Lietuvių tautinis sąjūdis|Lietuvių tautinio sąjūdžio]] dalyviu, kuomet jo brolis Juozas įtraukė penkiolikmetį Vincą į slaptą [[knygnešiai|knygnešių]] draugiją [[Sietynas (organizacija)|Sietynas]]. Ši Lietuvos patriotų organizacija spausdino lietuviškas knygas ir periodinius leidinius [[Rytprūsiai|Rytų Prūsijoje]], slapta gabendavo juos per sieną ir platindavo Lietuvoje.
Baigęs gimnaziją 1897 metais, Mickevičius įstojo į [[Seinų kunigų seminarija|Seinų kunigų seminariją]], tačiau jau po metų ([[1898]]) buvo išmestas už nelegalią politinę veiklą. Jis priklausė slaptai Lietuvių klerikų draugijai ir dalyvavo platinant nelegalią lietuvišką spaudą.<ref name=el/>
Apie 1898–[[1899]] m. Mickevičius mokino vaikus [[Povilas Višinskis|Povilo Višinskio]] „Sakalų“ lietuviškoje mokykloje.<ref name=el/> Nuo 1888 m. jis buvo aktyvus [[varpininkai|varpininkas]] – priklausė patriotinei organizacijai, pavadintai jų laikraščio „[[Varpas (laikraštis)|Varpas]]“, kurio tikslas buvo kelti lietuvišką savimonę, skatinti švietimą, lietuvišką kalbą ir kultūrą, vardu. Mickevičius jau nuo 1888 m. aktyviai rašė „Varpui“ ir kitam Varpininkų laikraštis – Ūkininkui. Jis dirbo „[[Ūkininkas (laikraštis)|Ūkininko]]“ redakcinėje kolegijoje nuo pat šio žurnalo įkūrimo 1888 metais. Vincas Mickevičius pasirinko slapyvardį Kapsukas, mažybinę formą nuo vienos iš „Varpo“ įkūrėjo [[Vincas Kudirka|Vinco Kudirkos]] slapyvardžių – [[Vincas Kapsas]].<ref name=el2/><ref name=tumas>{{cite book | author=[[Juozas Tumas-Vaižgantas]] | title=Raštai IV | publisher=“Švyturio” bendrovė | year=1922 | location=Kaunas }}</ref>
[[Vaizdas:Vincas_Mickevicius_Kapsukas_in_Jelgava_Gymnasium.jpg|thumb|right|Vincas Mickevičius [[Mintaujos gimnazija|Mintaujos gimnazijoje]] (1901 m.).]]
1900 metais Mickevičius įstojo į [[Mintaujos gimnazija|Mintaujos gimnaziją]] (dabar Jelgava, Latvija). Tai buvo prestižinė aukštojo mokslo įstaiga, kuri tarp [[1801]] ir [[1806]] m. turėjo universiteto statusą. Jau 1901 m. jis buvo vėl pašalintas už tai, kad priklausė slaptai knygnešių draugijai „[[Kūdikis (draugija)|Kūdikis]]“ ir savo namuose laikė nelegalią spaudą, kurią draugija platino šiaurės Lietuvoje. [[Žandaras|Žandarų]] kratos metu jo namuose buvo rastas labai didelis draudžiamos literatūros kiekis. Prieš Mickevičių buvo iškelta politinė byla. Kad išvengtų arešto, jam teko bėgti į užsienį – per Rytų Prūsiją į [[Šveicarija|Šveicariją]].
Nuo 1901 iki maždaug [[1903]] metų Mickevičius studijavo [[filosofija|filosofiją]], [[sociologija|sociologiją]] ir politinę ekonomiką [[Berno universitetas|Berno universitete]] Šveicarijoje. Iš Berno toliau rašė kritikos straipsnius ir istorines apžvalgas „Varpui“ ir „Ūkininkui“. [[1902]] metais jis tapo „Varpo“ redaktoriaus pavaduotoju ir „Ūkininko“ redaktoriumi. Šie žurnalai buvo spausdinami [[Tilžė]]je, Rytų Prūsijoje (vok. ''Tilsit''; dabar [[Sovetskas/Tilžė|Sovetskas]], Rusija). 1902 m. jis darbo reikalais atvyko į Tilžę ir slapta aplankė šeimą tėviškėje. Tilžėje Mickevičius naudojosi lietuvių spaustuvių archyvais ir surinko daug medžiagos iš „Aušros“ laikų (laikraštis „Aušra“, įsteigtas dr. [[Jonas Basanavičius|Jono Basanavičiaus]], buvo „Varpo“ ideologinis pirmtakas), kurios pagrindu paruošė ir atspausdino straipsnius apie „Aušros“ dienas ir „Varpo“ gimimą.<ref name=el/> 1902 metais Varpininkų suvažiavime buvo įsteigta [[Lietuvių demokratų partija]]. Vincas Mickevičius tapo vienu iš pirmųjų šios partijos nariu.
Jau 1903 m. Mickevičius pajuto, kad LDP politiniai tikslai nesiekia pakankamai toli. LDP programa buvo siekti Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje, bet ne pilnos nepriklausomybės. Jo taip pat nepatenkino LDP socialinė programa. 1903 m. jis paliko LDP ir įstojo į [[Lietuvos socialdemokratų partija|Lietuvos socialdemokratų partiją]] (LSDP). Tačiau Mickevičius nenorėjo nutraukti ryšių su Varpininkais ir stipriai susikirto su LSDP vadovybe (ypač A. Janulaičiu), kuri vengė bendradarbiauti su Varpininkais.<ref name=caro> {{ cite book | author=Vincas Mickevičius-Kapsukas | year=1929 | title=Caro kalėjimuos | location =Philadelphia | publisher=“Laisvės” spauda}}</ref> Siekdamas nutiesti tiltus tarp LSDP ir Varpininkų, [[1904]] metais jis įsteigė socialpatriotinę organizaciją „[[Draugas (organizacija)|Draugas]]“. Tuo pat metu jis oficialiai išliko LSDP nariu. Po ilgų derybų, [[1905]] metais „Draugas“ susijungė su LSDP ir Mickevičius buvo išrinktas į LSDP Centro Komitetą.<ref name=caro/> Tuo metu jis priklausė federalistų sparnui socialdemokratų partijoje. Ši frakcija siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, savanoriškoje federacijoje su [[Lenkija]], [[Baltarusija]], [[Ukraina]] ir Latvija, t.y. buvusių [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] ribose. Federacijos su Rusija jų programoje nebuvo.<ref name=caro/><ref name=pirm> {{cite book | author=Vincas Kapsukas-Mickevičius | year=1934 | title=Pirmoji Lietuvos Proletarinė Revoliucija ir Sovietų Valdžia | location=Chicago | publisher=“Vilnies” spauda}}</ref> Federalistai kovojo su autonomistų sparnu socialdemokratų partijoje, kurie siekė Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje.
Maždaug tuo pat metu ([[1904]]–[[1906]] m.) Mickevičius įkūrė žurnalus „[[Draugas (žurnalas)|Draugas]]“ ir „[[Darbininkas (žurnalas)|Darbininkas]]“. Nuo 1906 iki [[1907]] m. jis taip pat rašė ir redagavo žurnalus „[[Naujoji Gadynė]]“ ir „[[Skardas]]“.
[[1905 m. Rusijos revoliucija|1905 metų revoliucijos]] metu Vincas Mickevičius organizavo anticarines valstiečių demonstracijas ir streikus Suvalkijoje ir šiaurės Lietuvoje. Jis keliavo po Lietuvą, rašė, spausdino ir platino atsišaukimus. Mickevičius buvo trumpam sulaikytas policijos, bet, neradus pas jį jokios inkriminuojancios medžiagos, sugebėjo išsiderėti paleidimą. 1905 metų gruodį jis buvo areštuotas su J. Jaks-Tyrio pasu ir pasodintas už revoliucinę veiklą, tačiau draugų pagalba sugebėjo pabėgti iš Suvalkų kalėjimo ligoninės 1906 metais. Mickevičius buvo vėl areštuotas 1907 gegužės mėn. [[Vilnius|Vilniuje]] ir nuteistas trim metams tvirtovės kalėjimo už anticarinę veiklą. Jo gynėjai Suvalkų teisme buvo advokatai [[Aleksandras Kerenskis]], kuris po [[Vasario Revoliucija|1917 m. vasario revoliucijos]] buvo Rusijos laikinosios vyriausybės pirmininkas, ir M. F. Folkenšteinas, kurio asistentu [[1893]] metais dirbo [[Vladimiras Uljanovas]] ([[Leninas]]).<ref name=caro/> Iki [[1909]] metų Mickevičius kalėjo Vilniaus ir Suvalkų kalėjimuose. 1909 metais policija nustatė, kad Mickevičius buvo tas pats asmuo, kuris pabėgo iš Suvalkų kalėjimo 1906 metais, ir teismas jam prie bausmės pridėjo 8 metus [[Katorga|katorgos]] (griežčiausio režimo kalėjimas). Mickevičius kalėjo Varšuvos Arsenale ([[1910]]–[[1911]] m.) ir Vladimiro katorgos centralėje ([[1911]]–[[1913]] m.). 1913 metais [[Romanovų dinastija|Romanovų dinastijos]] trys šimtųjų metų proga caro [[Nikolajus II|Nikolajaus II]] manifestu buvo amnestuoti kai kurie kaliniai. Mickevičiui, kaip ne smurtiniam kaliniui, buvo sumažinta bausmė ir jis per Krasnojarsko kalėjimą buvo ištremtas į Jenisėjaus apskritį [[Sibiras|Sibire]].<ref name=caro/>
1913 m. gruodžio mėn. Mickevičius su padirbtais dokumentais pabėgo iš tremties Sibire. Keletą savaičių slapstėsi Latvijoje ir Lietuvoje (grafas [[Nikolajus Zubovas (1832)|Nikolajus Zubovas]] slėpė jį savo [[Medemrodės dvaras|Medemrodės dvare]]). Čia jis ruošėsi emigracijai į Vakarus. [[Mykolas Biržiška]] suteikė Mickevičiui plačius įgaliojimus veikti užsienyje LSDP vardu. [[1914]] metų pradžioje vietinių aktyvistų pagalba Mickevičius perėjo [[Prūsija|Prūsijos]] sieną ir iš ten su fiktyviais dokumentais išvyko į [[Austrija|Austriją]]. 1914 metais [[Krokuva|Krokuvoje]] jis susitikinėjo su Rusijos socialdemokratų bolševikų frakcijos nariais ir jos lyderiu [[Vladimiras Leninas|Vladimiru Leninu]].<ref name=el/><ref name=caro/> Iki [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmo pasaulinio karo]] pradžios Mickevičius gyveno Krokuvoje ir buvo žurnalo „[[Vilnis (Ryga)|Vilnis]]“ redakcinės kolegijos nariu. Karui prasidėjus emigravo per Šveicariją į [[Škotija|Škotiją]].
Nuo 1914 iki [[1916]] metų Mickevičius gyveno [[Didžioji Britanija|Didžiojoje Britanijoje]]. Jis vadovavo Škotijos LSDP skyriui ir 1915–1916 metais redagavo socialdemokratų laikraščius „[[Socialdemokratas (Belshilis)|Socialdemokratas]]“ ir „[[Rankpelnis]]“, leidžiamus [[Belshilis|Belshilyje]], Škotijoje.<ref name=pirm/> 1916 metais jis išvyko iš Škotijos per [[Kanda|Kanadą]] į [[JAV|Jungtines Amerikos Valstijas]].
1916 m. Mickevičius, tik atvykęs į JAV, energingai įsijungė į [[Amerikos lietuvių socialistų sąjunga|Amerikos lietuvių socialistų sąjungos]] (ALSS) veiklą, kartu su būsimu Vilnies redaktoriumi L. Prūseika dalyvavo tų metų ALSS suvažiavime [[Čikaga|Čikagoje]] ir ėmėsi redaguoti pagrindinę lietuvių socialistų spaudą – savaitraštį „[[Kova (savaitraštis)|Kova]]“ ir mokslo ir literatūros žurnalą „[[Naujoji gadynė (Filadelfija)|Naujoji Gadynė]]“ (Filadelfija).<ref name=januta>{{cite journal| title= Pilietinis karas tarp Amerikos lietuvių |first=Donatas |last=Januta | journal= Draugas (The Lithuanian World-Wide Daily) |issue=July 21|year=2012| url=http://www.draugas.org/07-21-12januta.pilietiniskaras2.html }}</ref>
Po [[Vasario Revoliucija|1917 m. vasario revoliucijos]] Rusijoje Mickevičius nebebuvo bėglys ir pasinaudojo proga grįžti iš emigracijos. Jis atvyko iš JAV į [[Petrogradas|Petrogradą]], Rusija (dabar [[Sankt Peterburgas]]). Petrograde jis įstojo į [[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija|Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją]] (bolševikų) (RSDDP(b)) ir tapo Lietuvos socialistų (veliau komunistų) laikraščio „[[Tiesa (laikraštis)|Tiesa]]“ redaktoriumi. [[1917]] m. rugpjūčio mėn. dalyvavo 6-tame RSDDP(b) suvažiavime ir palaikė [[Komunistų internacionalas|Komunistų Internacionalo]] ([[Kominternas|Kominterno]]) įkūrimą.
Įvykus [[Spalio revoliucija|1917 m. Spalio revoliucijai]], Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo paskirtas Lietuvos reikalų komisaru Tarybų (Sovietų) vyriausybėje. Jis taip pat buvo išrinktas į RSDDP(b) Centro Komiteto Lietuvos sekcijų centrinį biurą.
[[1918]] metų pabaigoje Mickevičius grižo į Vokietijos okupuotą Lietuvą. Okupacija nusmukdė Lietuvos ekonomiką ir žemės ūkį. Daug dirbamos žemės buvo užleista ir dirvonavo, pašarų ir maisto produktų kainos išaugo keleriopai. Tai sukėlė didelę socialinę įtampą: daugelyje rajonų kilo spontaniški neramumai. Darbą praradę kaimo darbininkai, armijos dezertyrai ir pabėgę karo belaisviai organizavo ginkluotus būrius, pasivadinusius ''Miško broliais'', ir puldinėjo okupacinę armiją ir administraciją, o taip pat plėšė ir terorizavo stambius žemvaldžius. Jie daugiausia veikė šiaurės ir vakarų Lietuvoje, tačiau naujienos apie jų veiklą sklido po visą Lietuvą. Norėdami pritraukti naujų narių ir gauti mažesnių ūkininkų palaikymą, jie naudojo [[Tadas Blinda|Tado Blindos]] plėšimo ir turto perdalinimo (iš turtingųjų neturtingiesiems) taktiką.<ref name=pirm/> Lietuva buvo pribrendusi radikaliems pokyčiams; ''status quo'' nepatenkino jokių socialinių sluoksnių. Keletas politinių jėgų varžėsi dėl Lietuvos ateities: (1) Vokietijos okupacinė valdžia vis dar kontroliavo administraciją ir siekė sau palankių išėjimo sąlygų, (2) [[Lietuvos Taryba]] paskelbė Lietuvos nepriklausomybę pirmą 1917 m. gruodžio 11 d. ir vėliau pataisytą versiją – 1918 m. vasario 16 d., (3) Lenkija siekė federacijos su Lietuva, panašiomis salygomis kaip [[Abiejų Tautų Respublika]] ir (4) Lietuvos kairiosios jėgos kėlė socialistinės revoliucijos idėją. 1918 m. birželio 4 d. Taryba nubalsavo už pasiūlymą pakviesti [[Viurtembergas|Viurtembergo]] hercogą [[Vilhelmas fon Urachas|Vilhelmą fon Urachą]] tapti Lietuvos monarchu. Hercogas Vilhelmas sutiko ir 1918 m. liepos 13 d. buvo išrinktas Lietuvos karaliumi [[Mindaugas II|Mindaugu II]]. Šis sprendimas buvo nepopuliarus ir keturi Tarybos nariai socialdemokratai protestuodami atsistatydino. Vokietijai bepralaimint Pirmą pasaulinį karą, Taryba nebelaikė savęs surišta ankstesniais įsipareigojimais ir 1918 m. lapkričio 2 d. anuliavo savo pakvietimą hercogui Vilhelmui, bei paskelbė pirmą laikinąją [[Lietuvos Konstitucija|Lietuvos Konstituciją]]. Valstybės valdymo forma nebuvo teisiškai apibrėžta iki 1920 m., tačiau ''de facto'' respublikos forma buvo priimta. Tuo metu Vokietijoje brendo revoliucija. Lapkričio 3 d. [[Kylis|Kylyje]] prasidėjo jūreivių maištas, kuris greitai išplito per visą imperiją. Lapkričio 6 d. [[Vilhelmas II|kaizeris Vilhelmas II]] buvo priverstas atsisakyti sosto. Lapkričio 9 d. socialdemokratas Šeidemanas ir, nepriklausomai nuo jo, „Spartako“ sąjungos įkūrėjas ir narys Lybknechtas beveik vienu metu paskelbė Vokietijos respubliką.<ref name=germ>[https://en.wikipedia.org/wiki/German_Revolution_of_1918%E2%80%9319],German Revolution of 1918–1919</ref> Lapkričio 11 d. [[Kompjenė]] paliaubos baigė karo veiksmus ir pažymėjo Vokietijos pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare, nors oficialiai Vokietija dar nekapituliavo. Šie įvykiai demoralizavo Vokietijos okupacinę armiją Lietuvoje ir ji pradėjo prarasti kontrolę. Tą pačią paliaubų dieną Lietuvos Taryba suformavo pirmą vyriausybę ir paskyrė [[Augustinas Voldemaras|Augustiną Voldemarą]] jos ministru pirmininku. Tuo pat metu Lietuvos miestuose įvairios kairiosios partijos (socialdemokratai, socialdemokratai-darbininkai, [[Bundas]], socialistai-revoliucionieriai ir pan.) ir nepartiniai organizavosi ir jungėsi prie Rusijos revoliucijos įkvėpto socialistinio judėjimo. Spalio pradžioje Vilniuje įvyko steigiamasis Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos (LBKP) suvažiavimas. Gruodžio pradžioje vyko rinkimai į Vilniaus Darbininkų Deputatų Tarybą, kur buvo išrinkti 96 komunistai ir jiems prijaučiantys, 60 Bundo narių, 22 menševikai ir 15 socialdemokratų.<ref name=weeks> {{cite book | author=T. R. Weeks | year=2005 | title=From “Russian” to “Polish”: Vilna-Wilno 1900-1925 | publisher=The National Council for Eurasian and East European Research | location=Washington | url=http://www.ucis.pitt.edu/nceeer/2004_819-06g_Weeks.pdf}}</ref>
[[
1918 m. gruodžio 8 d. Vilniaus Taryba suformavo Lietuvos laikinąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę. Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo išrinktas jos pirmininku ir užsienio reikalų ministru. Tuo metu Lietuvoje veikė dvi vyriausybės, kurios viena kitos nepripažino. Iš esmės nei Lietuvos Taryba, nei Mickevičiaus vyriausybė nebuvo nepriklausomi politiniai aktoriai. Taryba gavo politinę, materialinę ir karinę pagalbą iš Vokietijos, o Mickevičiaus vyriausybė iš Rusijos. Gruodžio 16 d. Mickevičiaus vyriausybė paskelbė manifestą, kuriuo panaikino Vokietijos okupacinę valdžią, paleido Lietuvos Tarybą ir perdavė valdžią darbininkų deputatų taryboms, bei paskelbė [[Lietuvos TSR|Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos]] (Lietuvos TSR) įkūrimą.<ref name=pirm/><ref name=sov> {{ cite encyclopedia | editor=A. M. Prokhorov | year=1979 | title=Mickevicius-Kapsukas, Vincas | encyclopedia= Great Soviet Encyclopedia | location=New York | publisher=MacMillan}} </ref> Atsakomuoju žingsniu, Lietuvos Taryba gruodžio 26 d. paleido Voldemaro vyriausybę ir paskyrė socialistų liaudininkų demokratų partijos narį [[Mykolas Sleževičius|Mykolą Sleževičių]] nauju ministru pirmininku. Vokietijos okupacinės armijos išvedimas iš Vilniaus prasidėjo gruodžio pabaigoje. Tuo pat metu [[Raudonoji Armija]] judėjo į vakarus, stengdamasi atsiimti Bresto taikos sutartimi prarastas teritorijas. 1919 m. sausio 2 d. Lenkų Komiteto pajėgos (Samoobrona) jėga paėmė valdžia Vilniuje.<ref name=pirm/><ref name=weeks/> Lietuvos Taryba ir Sleževičiaus vyriausybė tą pačią dieną pasitraukė į [[Kaunas|Kauną]]. Raudonoji Armija įžengė į Vilnių sausio 5 d. ir Mickevičiaus vyriausybė atstatė savo valdžią.
1919 m. vasario 27 d. Lietuvos TSR ir [[Baltarusijos TSR]] susijungė ir suformavo [[Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika|Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinę Respubliką]] ([[Litbelas|Litbelą]]). Vincas Mickevičius-Kapsukas tapo Litbelo ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru. [[1919]] vasarą Lenkijos kariuomenė, persekiodama Raudonąją Armiją, veržėsi giliai į Litbelo teritoriją. Tuo pat metu naujai sukurta Lietuvos kariuomenė, pavaldi Lietuvos Tarybai ir Sleževičiaus vyriausybei, ėmė kontroliuoti vis didesnę centrinės ir vakarų Lietuvos dalį. Mickevičiaus vyriausybę Lietuvoje labiausiai palaikė miesto darbininkai ir kaimo samdiniai, bei bežemiai valstiečiai. Lietuvos ūkininkai labiau palaikė Sleževičiaus vyriausybę, kuri pažadėjo žemę tiems, kurie ją dirba. Agrarinėje šalyje, kokia tuomet buvo Lietuva, ūkininkų palaikymas buvo lemiamas faktorius. Suvokdamas ribotą paramą savo vyriausybei, Mickevičius priešinosi Lenino raginimams šaukti daugiau lietuvių į Raudonąją Armiją. Jis pasiuntė telegramą Leninui, teigdamas, kad lietuvių šaukimas į Raudonąją Armiją dar sumažintų paramą jo vyriausybei.<ref name=eid>{{cite book | author=A. Eidintas, V. Žalys, A. E. Senn | year=1999 | title=The Years of the First Republic, 1918-1940 (Paperback ed.) | location= New York | publisher=St. Martin's Press}}</ref> 1919 rugpjūtį beveik visa Litbelo teritorija buvo Lenkijos ir Lietuvos Tarybos rankose. [[1920]] m. [[liepos 20]] d. Rusija pasirašė taikos sutartį su Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika ''de jure'' nustojo egzistuoti.
Rusijos bolševikų planas sukelti revoliuciją Europoje tiesiogiai įtakojo 1918–1919 m. įvykius Lietuvoje. Socialistinė revoliucija Lietuvoje buvo šio plano dalis. Tačiau skirtingai negu Latvijoje tuo pat metu, Lietuvoje nebuvo didesnių represijų. [[Juozas Tumas-Vaižgantas]] atsiminimuose rašė:<ref name=tumas/> “''Vilniuje komunistai elgėsi žmoniškai, baidė smarkiai, bet kraujo neliejo. Ir tai nuopelnas Mickevičiaus ir kitų lietuvių komunistų ir ne komunistų. Viename revkome dantį griežė, kad Lietuvoje daroma „kaž kokių ceremonijų“, vieton „k stienie ir gana!“''” Mickevičius ne tik sėkmingai priešinosi revoliuciniam terorui, bet ir kvietė bendradarbiauti žymius Lietuvos veikėjus ir inteligentus, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų. Vilniaus lietuvių delegacijai, susirūpinusiai dėl esamos padėties ir Lietuvos ateities, Mickevičius pažadėjo: <ref name=tumas/> “''Kiekvieno jūsų laisvė garantuojama. Su žmonėmis, kurie mums sabotažo nedaro, darbuosimės, nesiklausdami jų vidaus dalykų, ką mano, kas patinka.''” Mickevičiaus vyriausybėje buvo penki ministrai komunistai ir vienas socialdemokratas – [[Vaclovas Biržiška|Vaclovas Biržiška]]. Tačiau vyriausybės ministerijose (komisariatuose) dirbo daugiau kitų partijų ir politinių krypčių atstovų, kaip pavyzdžiui Lietuvos Tarybos narys dr. [[Jonas Basanavičius|J. Basanavičius]], Tautos pažangos partijos narys ir rašytojas kunigas [[Juozas Tumas-Vaižgantas|J. Tumas-Vaižgantas]], teisininkas ir rašytojas [[Antanas Kriščiukaitis|A. Kriščiukaitis]], mokytojas ir rašytojas [[Pranas Mašiotas|P. Mašiotas]] ir kiti tautinės inteligentijos atstovai.<ref name=birz>[https://lt.wikipedia.org/wiki/Vaclovas_Bir%C5%BEi%C5%A1ka],Vaclovas Biržiska</ref><ref name=rudokas>{{cite journal| title= Varpininkas, socialdemokratas, komunistas |first=Jonas |last=Rudokas | journal= Veidas |issue=04/07|year=2005| }}</ref>
Nuo [[1921]] m. pabaigos iki mirties [[1935]] m. Mickevičius gyveno Maskvoje, Rusijoje. Jis buvo visų Kominterno suvažiavimų (nuo antro iki šešto) delegatu, dirbo Kominterno Vykdomajame komitete nuo [[1923]] iki 1935 metų – [[1924]]–[[1928]] metais kaip narys-kandidatas, 1928–1935 metais kaip tikrasis narys.<ref name=sov/> Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo Rusijos (veliau Tarybų Sąjungos) komunistų partijos ([[TSKP]]) VIII, XI, XII, XIV–XVII suvažiavimų delegatas. 1919 metais VIII Rusijos komunistų partijos suvažiavime buvo išrinktas RKP Centro Komiteto nariu-kandidatu.<ref name=sov/>
Nuo 1921 iki savo mirties 1935 m. Mickevičius redagavo arba buvo redakcinės kolegijos narys daugumoje Lietuvos komunistų partijos periodinių leidinių: „Tiesa“, „Kibirkštis“, „[[Balsas (žurnalas)|Balsas]]“, „[[Komunaras (žurnalas)|Komunaras]]“ ir „[[Komunistas (žurnalas)|Komunistas]]“.
Vincas Mickevičius-Kapsukas mirė 1935 m. vasario 17 d. Maskvos ligoninėje. Oficiali mirties priežastis buvo nurodyta kaip [[tuberkuliozė]]s komplikacijos. Jo žmona Elena Domicelė Tautkaitė buvo suimta ir sušaudyta [[1937]] metais už „Trockistinę veiklą.“ Trys mažamečiai vaikai, likę pilnais našlaičiais, pateko į prieglobstį, skirta „liaudies priešų“ vaikams. Vėliau tetai iš motinos pusės pavyko pasiimti vaikus namo.
== Politinės pažiūros ir asmenybė ==
Vinco Mickevičiaus pažiūros laipsniškai evoliucionavo nuo socialpatriotinių, [[nacionalizmas|nacionalistinių]] į [[marksizmas|marksistines]] internacionalistines. Jo ankstyvosios pažiūros formavosi patriotinėje šeimoje ir [[Lietuvių tautinis sąjūdis|Lietuvių tautinio sąjūdžio]] įtakoje. Beveik visi šio sąjūdžio vadovai kilo is laisvų valstiečių. Jų lietuviškumas ir menka polonizacija lėmė nacionalinį šio sąjūdžio pobūdį. Jų valstietiška kilmė formavo sąjūdžio socialinę programą. Daugelis socialinių idėjų, kaip žemės perskirstymas, atėjo iš [[1863 m. sukilimas|1863 m. sukilimo]]. Todėl nenuostabu, kad daugelis socialdemokratų ir marksistų pradėjo savo kelią Lietuvių tautiniame sąjūdyje. [[Vincas Kudirka]] buvo Proletariato partijos nariu ir buvo areštuotas už K. Markso „[[Kapitalas (knyga)|Kapitalo]]“ spausdinimą. Mickevičius pats vadino save socialpatriotu.<ref name=caro/>
1905 m. revoliucijos metu Mickevičius visą savo energją paskyrė kovai už laisvą ir teisingą Lietuvą. Jau tuo metu jis matė laisvę per socialinio teisingumo prizmę. Socialinis teisingumas, pagarba žmogui ir asmeninė laisvė jam buvo svarbiau už valstybės nepriklausomybę.<ref name=caro/> Rašytoja [[Ona Pleirytė-Puidienė|O. Pleirytė-Puidienė]], 1905 m. revoliucijos liudininkė, taip prisiminė Mickevičių revoliucijos metu:<ref name=rudokas1>{{cite journal| title= Pirmasis Lietuvos komunistas |first=Jonas |last=Rudokas | journal= Opozicija |issue=14(666)|year=2005| }}</ref> “''Kapsukas buvo stačiai socialdemokratų partijos ir lietuvių idėjos kankinys. Visuomet uždusęs, alkanas, be tikros pastogės slankiojo jis po Lietuvą nešiodamas tautinį supratimą ir šviesą. Be abejo socialdemokratų balsai jam rūpėjo labiausiai, bet ir savo Lietuvą jis mylėjo karštai.''”
Sėdėdamas kalėjimuose (1907–1914 m.) Mickevičius perskaitė beveik visus marksizmo klasikus: [[Marksas|Marksą]], Kautskį, Bebelį, Plechanovą, Martovą ir kitus. Jo pažiūros ženkliai kairėjo. Vėliau tremtyje ir emigracijoje jis sutiko [[Jakovas Sverdlovas|J. Sverdlovą]], [[V. Leninas|V. Leniną]], N. Buchariną ir [[Levas Trockis|L. Trockį]], kurie taip pat įtakojo jo pažiūras. 1918 metais Mickevičius laikė save marksistu. Tačiau iki paskutinių dienų jis dievino [[Vincas Kudirka|Vincą Kudirką]] ir išsaugojo gilią pagarbą [[Povilas Višinskis|Povilui Višinskiui]] ir kitiems [[Varpininkai|Varpininkams]]. [[Juozas Tumas-Vaižgantas]] pastebėjo 1919 metais, kad Mickevičiui Lietuva buvo svarbesnė, negu siauros partinės direktyvos:<ref name=tumas/> ”''Ta pat galėjai pasergėti per visą jo komunistišką veikimą Vilniuje: jam Lietuva ne komunistiškai rūpėjo. Tai visi jautė, net jo sėbrai bolševikai.''”
== Palikimas ==
Vincas Mickevičius-Kapsukas parašė virš 50 stambesnių darbų ir apie 2000 straipsnių politikos, istorijos, filosofijos ir literatūros ir kitais klausimais.<ref name=sov/> Taip pat rašė memuarus ir trumpus apsakymus.
Nuo 1937 iki [[1953]] m. Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo Stalino „pilkajame saraše“ – ne „liaudies priešas,“ bet ir žmogus, apie kurį geriau viešai nekalbėti. Po Stalino mirties 1953 m. Lietuvos komunistinė vyriausybė, ypač [[LKP]] pirmasis sekretorius [[Antanas Sniečkus]], prikėlė Mickevičiaus vardą is nebūties. Palaipsniui Vinco Mickevičiaus-Kapsuko atminties įamžinimas virto perdėtu jo garbinimu. Mariampolės miestas ir rajonas buvo pavadinti (1955–1989) Kapsuko vardu, jo vardas buvo suteiktas Vilniaus universitetui (1956–1989), Lietuvos žurnalistų sąjunga įsteigė jo vardo premiją (1964–1989), gatvės, aikštės, muziejai ir laivai buvo pavadinti jo vardu ir jam buvo pastatyti keli paminklai.
Vincas Mickevičius-Kapsukas paliko gilią žymę Lietuvos istorijoje – nuo [[Lietuvių tautinis sąjūdis|Lietuvių tautinio sąjūdžio]] ir revoliucinės kovos prieš Rusijos imperiją iki modernios Lietuvos gimimo. Jo pažiūros iš istorinės perspektyvos atrodo ginčytinos ar klaidingos, jis ne kartą klydo savo pasirinkimuose ir buvo istorijos aklavietėje, tačiau jo nesavanaudiška veikla ir pasiaukojimas socialinio teisingumo ir laisvos ir teisingos Lietuvos idėjai ir verti pagarbos. Tačiau tik neseniai moderniojoje lietuvių istoriografijoje pradėti kelti probleminiai klausimai dėl jo veiklos.
'''Jo vardu buvo pavadinta:'''
* [[1954]]–[[1989]]
* [[1954]]–[[1990]]
* [[1964]]–[[1989]]
== Bibliografija ==
* ''Lietuvos buržuazijos stiprėjimas ir jos reikalų reiškėjai'', [[1914]]
* ''J. Biliūno biografija'', [[1917]]
* ''Lietuvos Bresto taikos derybos'', [[1918]]
* ''Trumpa LSDP istorija'', 2 d., [[1918]]–[[1920]]
* ''[[1905]]
* ''Pirmoji Gegužės nepriklausomoje Lietuvoje'', [[1919]]–[[1920]]
* ''Keturių teismo komedija ir paskutinės valandos'', [[1929]]
* ''Caro kalėjimuos'', [[1929]]
* ''Lietuva'', [[1931]]
* ''Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia'', [[1934]]
* ''Raštai'', t. 1-10, Vilnius, [[1960]]–[[1971]]
== Šaltiniai ==
{{reflist}}
<references />
{{start box}}
{{s-ppo}}
|-
eilutė 162 ⟶ 125:
{{succession box | before = -| title = [[Litbelas|Lietuvos-Baltarusijos TSR pirmasis sekretorius]]|years=[[1919]]| after = -}}
{{end box}}
{{DEFAULTSORT:Mickevičius-Kapsukas, Vincas}}
| |||