Vincas Mickevičius-Kapsukas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
idetas dar vienas skyrius apie paziuras |
hyperlinkus |
||
Eilutė 79:
1919 m. vasario 27 d. Lietuvos TSR ir Baltarusijos TSR susijungė ir suformavo [[Lietuvos - Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika|Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinę Respubliką]] ([[Litbelas|Litbelą]]). Vincas Mickevičius-Kapsukas tapo Litbelo ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru. 1919 vasarą Lenkijos kariuomenė, persekiodama Raudonąją Armiją, veržėsi giliai i Litbelo teritoriją. Tuo pat metu naujai sukurta Lietuvos kariuomenė, pavaldi Lietuvos Tarybai ir Sleževičiaus vyriausybei, ėmė kontroliuoti vis didesnę centrinės ir vakarų Lietuvos dalį. Mickevičiaus vyriausybę Lietuvoje labiausiai palaikė miesto darbininkai ir kaimo samdiniai bei bežemiai valstiečiai. Lietuvos ūkininkai labiau palaikė Šleževičiaus vyriausybę, kuri pažadėjo žemę tiems, kurie ją dirbą. Agrarinėje šalyje, kokia tuomet buvo Lietuva, ūkininkų palaikymas buvo lemiamas faktorius. Suvokdamas ribotą paramą savo vyriausybei, Mickevičius priešinosi Lenino raginimams šaukti daugiau lietuvių į Raudonąją Armiją. Jis pasiuntė telegramą Leninui, teigdamas, kad lietuvių šaukimas į Raudonąją Armiją dar sumažintų paramą jo vyriausybei.<ref name=eid>{{cite book | author=A. Eidintas, V. Žalys, A. E. Senn | year=1999 | title=The Years of the First Republic, 1918-1940 (Paperback ed.) | location= New York | publisher=St. Martin's Press}}</ref> 1919 rugpjutyje beveik visa Litbelo teritorija buvo Lenkijos ir Lietuvos Tarybos rankose. 1920 m. liepos 20 d. Rusija pasirašė taikos sutartį su Lietuvos respublikos vyriausybe ir Lietuvos Tarybų Socialistinė respublika ''de jure'' nustojo egzistuoti.
Rusijos bolševikų planas sukelti revoliuciją Europoje tiesiogiai įtakojo 1918-1919 m. įvykius Lietuvoje. Socialistinė revoliucija Lietuvoje buvo šio plano dalis. Taciau skirtingai negu Latvijoje tuo pat metu, Lietuvoje nebuvo didesnių represijų. [[Juozas Tumas-Vaižgantas]] atsiminimuose rašė:<ref name=tumas/> “''Vilniuje komunistai elgėsi žmoniškai, baidė smarkiai, bet kraujo neliejo. Ir tai nuopelnas Mickevičiaus ir kitų lietuvių komunistų ir ne komunistų. Viename revkome dantį griežė, kad Lietuvoje daroma „kaž kokių ceremonijų“, vieton „k stienie ir gana!“''” Mickevičius ne tik sėkmingai priešinosi revoliuciniam terorui, bet ir kvietė bendradarbiauti žymius Lietuvos veikėjus ir inteligentus, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų. Vilniaus lietuvių delegacijai, susirupinusiai dėl esamos padėties ir Lietuvos ateities, Mickevičius pažadėjo: <ref name=tumas/> “''Kiekvieno jūsų laisvė garantuojama. Su žmonėmis, kurie mums sabotažo nedaro, darbuosimės, nesiklausdami jų vidaus dalykų, ką mano, kas patinka.''” Mickevičiaus vyriausybėje buvo penki ministrai komunistai ir vienas socialdemokratas - Vaclovas Biržiska. Tačiau vyriausybės ministerijose (komisariatuose) dirbo daugiau kitų partijų ir politinių krypčių atstovų, kaip pavyzdžiui Lietuvos Tarybos narys Dr. [[Jonas Basanavičius|J. Basanavičius]], Tautos pažangos partijos narys ir rašytojas kunigas [[Juozas Tumas-Vaižgantas|J. Tumas-Vaižgantas]], teisininkas ir rašytojas [[Antanas Kriščiukaitis|A. Kriščiukaitis]], mokytojas ir rašytojas [[Pranas Mašiotas|P. Mašiotas]] ir kiti tautinės inteligentijos atstovai.<ref name=birz>[https://lt.wikipedia.org/wiki/Vaclovas_Bir%C5%BEi%C5%A1ka],Vaclovas Biržiska</ref><ref name=rudokas>{{cite journal| title= Varpininkas, socialdemokratas, komunistas |first=Jonas |last=Rudokas | journal= Veidas (Lithuanian periodical) |issue=04/07|year=2005| }}</ref>
Nuo 1921 m. pabaigos iki savo mirties 1935 m., Mickevičius gyveno Maskvoje, Rusijoje. Jis buvo visų Kominterno suvaziavimų (nuo antro iki šešto) delegatu, dirbo Kominterno Vykdomajame komitete nuo 1923 iki 1935 metų - 1924-1928 metais kaip narys-kandidatas, 1928-1935 metais kaip tikrasis narys.<ref name=sov/> Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo Rusijos (veliau Tarybų Sajungos) komunistų partijos ([[TSKP]]) VIII, XI, XII, XIV-XVII suvažiavimų delegatas. 1919 metais VIII Rusijos komunistų partijos suvažiavime buvo isrinktas RKP Centro Komiteto nariu-kandidatu.<ref name=sov/>
Eilutė 90:
'''Politinės pažiuros ir asmenybė'''
Vincas Mickevičiaus pažiūros laipsniskai evoliucionavo nuo social-patriotinių, nacionalistinių į Marksistines internacionalistines. Jo ankstyvosios pažiūros formavosi patriotinėje šeimoje ir [[Lietuvių tautinis sąjūdis|Lietuvių tautinio sąjūdžio]] įtakoje. Beveik visi šio sąjūdžio vadovai kilo is laisvų valstiečių. Jų lietuviškumas ir menka polonizacija lėmė nacionalinį šio sąjūdžio pobūdį. Jų valstietiška kilmė formavo sąjūdžio socialinę programą. Daugelis socialinių idėjų, kaip žemės perskirstymas, atėjo iš [[1863 m. sukilimas|1863 m. Sukilimo]]. Todėl nenuostabu, kad daugelis socialdemokratų ir Marksistų pradejo savo kelią Lietuvių tautiniame sąjūdyje. [[Vincas Kudirka]] buvo Proletariato partijos nariu ir buvo areštuotas uz Markso Kapitalo spausdinima. Mickevičius pats vadino save social-patriotu.<ref name=caro/>
1905 m. Revoliucijos metu Mickevičius visą savo energją paskyre kovai uz laisvą ir teisingą Lietuvą. Jau tuo metu jis matė laisvę per socialinio teisingumo prizmę. Socialinis teisingumas, pagarba žmogui ir asmeninė laisvė jam buvo svarbiau uz valstybės nepriklausomybę.<ref name=caro/> Rašytoja [[Ona Pleirytė-Puidienė|O. Pleirytė-Puidienė]], 1905 m. Revoliucijos liudininkė, taip prisiminė Mickevičių revoliucijos metu:<ref name=rudokas1>{{cite journal| title= Pirmasis Lietuvos komunistas |first=Jonas |last=Rudokas | journal= Opozicija (Lithuanian periodical) |issue=14(666)|year=2005| }}</ref> “Kapsukas buvo stačiai socialdemokratų partijos ir lietuvių idėjos kankinys. Visuomet uždusęs, alkanas, be tikros pastogės slankiojo jis po Lietuvą nešiodamas tautinį supratimą ir šviesą. Be abejo socialdemokratų balsai jam rupejo labiausiai, bet ir savo Lietuvą jis mylėjo karštai.”
Sėdėdamas kalėjimuose (1907-1914) Mickevičius perskaitė visus Marksizmo klasikus: [[Marksas|Marksą]],
Darbas Mickevičiui buvo svarbiau, negu asmeninis gyvenimas. Iki paskutinių valandų, ligoninėje, kai buvo samonėje, jis baiginėjo straipsnius ir rašė paskutinius laiškus, nepaisydamas gydytojų protestų. Jo apsiskaitymas, energija ir pasišventimas idėjai paliko neišdildomą įspūdį žmonėms, kurie jį sutiko. Budamas maksimalistas, Vincas Mickevičius niekada nebuvo patenkintas esama būkle ir neturėjo ramybės. Jis atsisakė patogaus gyvenimo, kuri galėjo uztikrinti jo šeima, praleido savo geriausius 35 metus kalėjimuose, tremtyje, emigracijoje, toli nuo tėvynės ir šeimos, prarado sveikatą ir paankstino mirtį. Jo pirma šeima iširo dėl jo nebuvimo. Jo duktė, tėvas ir motina mirė, kai Vincas buvo toli ir negalėjo net sudalyvauti laidotuvėse. Galų gale Mickevičius sumokėjo aukštą kainą uz savo nenuilstamą pasišvetimą idėjai.
Eilutė 105:
Nuo 1937 iki 1953 m. Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo Stalino „pilkajame saraše“ – ne „liaudies priešas,“ bet ir žmogus, apie kurį geriau nekalbėti. Po Stalino mirties 1953 m. Lietuvos komunistinė vyriausybė, ypač [[LKP]] pirmasis sekretorius [[Antanas Sniečkus]], prikėlė Mickevičiaus vardą is nebūties. Palaipsniui Vinco Mickevičiaus-Kapsuko atminties įamžinimas virto perdėtu jo garbinimu. Mariampolės miestas ir rajonas buvo pavadinti (1955-1989) Kapsuko vardu, jo vardas buvo suteiktas Vilniaus Universitetui (1956-1989), Lietuvos žurnalistų sąjunga įsteigė jo vardo premiją (1964-1989), gatvės, aikštės, muziejai ir laivai buvo pavadinti jo vardu ir jam buvo pastatyti keli paminklai.
Vincas Mickevičius-Kapsukas paliko gilią žymę Lietuvos istorijoje – nuo [[Lietuvių tautinis sąjūdis|Lietuvių tautinio sąjūdžio]] ir revoliucinės kovos pries Rusijos Imperiją iki modernios Lietuvos gimimo. Jo pažiūros iš istorinės perspektyvos atrodo ginčytinos ar klaidingos, jis ne kartą klydo savo pasirinkimuose ir buvo istorijos aklavietėje, tačiau jo nesavanaudiška veikla ir pasiaukojimas socialinio teisingumo idėjai verti pagarbos.
| |||