Vincas Mickevičius-Kapsukas: Skirtumas tarp puslapio versijų

}}

 

 

'''Vincas Mickevičius-Kapsukas.''' Gimė 1880 metų balandžio 7 (Senu stiliumi: kovo 23), Būdviečių kaime, Vilkaviškio rajone, Lietuvoje; mirė 1935 metų vasario 17, 1935 Maskvoje, Rusijoje. Lietuvos ir tarptautinis politinis veikėjas, aktyvus Lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, Varpininkas, revoliucionierius, publicistas, redaktorius, vienas is Lietuvos Komunistų Partijos įkūrėjų ir lyderių, Lietuvos Tarybų Socialistines Respublikos ir Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos (Litbelo) įkūrėjas ir vyriausybes pirmininkas, vienas is Komunistinio Internacionalo (Kominterno) lyderių.

 

Apie 1898-1899, Mickevičius mokino vaikus [[Povilas Višinskis|Povilo Višinskio]] ''Sakalų'' lietuviskoje mokykloje.<ref name=el/> Nuo 1888 jis buvo aktyvus Varpininkas – priklausė patriotinei organizacijai, pavadintai jų žurnalo [[Varpas]] vardu, kurios tikslas buvo kelti lietuvišką savimonę, skatinti švietimą, lietuvišką kalbą ir kultūrą. Mickevičius jau nuo 1988 aktyviai rašė Varpui ir kitam Varpininkų žurnalui – Ūkininkui. Jis dirbo [[Ūkininkas (laikraštis)|Ūkininko]] redakcinėje kolegijoje nuo pat šio žurnalo įkurimo 1888 metais. Vincas Mickevičius pasirinko slapyvardį Kapsukas, mažybinę formą nuo [[Vincas Kapsas]], viena iš Varpo įkūrejo [[Vincas Kudirka|Vinco Kudirkos]] slapyvardžių.<ref name=el2/><ref name=tumas>{{cite book | author=[[Juozas Tumas-Vaižgantas]] | title=Rastai IV | publisher=“Švyturio” bendrove | year=1922 | location=Kaunas }}</ref>

 

1900 metais Mickevičius įstojo į [[Mintaujos gimnazija|Mintaujos Gimnaziją]] (dabar Jelgava, Latvija). Tai buvo prestižinė aukštojo mokslo įstaiga, kuri tarp 1801 ir 1806 turėjo universiteto statusą. Jau 1901 jis buvo vėl pašalintas už tai, kad priklausė slaptai knygnešių draugijai Kudikis ir savo namuose laikė nelegalią spaudą, kurią draugija platino šiaurės Lietuvoje. Žandarų kratos metu jo namuose buvo rastas labai didelis draudžiamos literatūros kiekis. Prieš Mickevičių buvo iškelta politinė byla. Kad išvengti arešto, jam teko bėgti į užsienį – per Rytų Prūsiją į Šveicariją.

 

1918 metų pabaigoje Mickevičius grižo į Vokietijos okupuotą Lietuvą. Okupacija nusmukdė Lietuvos ekonomiką ir žemės ūkį. Daug dirbamos žemės buvo užleista ir dirvonavo, pašarų ir maisto produktų kainos išaugo keleriopai. Tai sukėlė didelę socialinę įtampą: daugelyje rajonų kilo spontaniški neramumai. Darbą praradę kaimo darbininkai, armijos dezertyrai ir pabėgę karo belaisviai organizavo ginkluotus būrius, pasivadinusius ''Miško broliais'', ir puldinejo okupacinę armiją ir administraciją, o taip pat plėšė ir terorizavo stambius žemvaldžius. Jie daugiausia veikė šiaures ir vakarų Lietuvoje, tačiau naujienos apie jų veiklą sklido po visą Lietuvą. Norėdami pritraukti naujų narių ir gauti mažesnių ūkininkų palaikymą, jie naudojo [[Tadas Blinda|Tado Blindos]] plėšimo ir turto perdalinimo (iš turtingųjų neturtingiesiems) taktiką.<ref name=pirm/> Lietuva buvo pribrendusi radikaliems pokyčiams; status quo nepatenkino jokių socialinių sluoksnių. Keletas politinių jėgų varžėsi dėl Lietuvos ateities: (1) Vokietijos okupacine valdžia vis dar kontroliavo administraciją ir siekė sau palankių išėjimo salygų, (2) [[Lietuvos Taryba]] paskelbė Lietuvos nepriklausomybę pirma 1917 gruodžio 11 d. ir vėliau pataisytą versiją - 1918 vasario 16 d., (3) Lenkija siekė federacijos su Lietuva, panašiom salygom kaip [[Abiejų Tautų Respublika]] ir (4) Lietuvos kairiosios ir socialistinės jėgos kėlė socialistinės revoliucijos idėją. 1918 m. birzelio 4 d. Taryba nubalsavo už pasiulymą pakviesti Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą tapti Lietuvos monarchu. Hercogas Vilhelmas sutiko ir 1918 m. liepos 13 d. buvo išrinktas Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Šis sprendimas buvo nepopuliarus ir keturi Tarybos nariai socialdemokratai protestuodami atsistatydino. Vokietijai bepralaimint Pirmą Pasaulinį karą, Taryba nebelaikė savęs surišta ankstesniais įsiparegojimais ir 1918 m. lapkričio 2 d. anuliavo savo pakvietimą hercogui Vilhelmui, bei paskelbė pirmą laikinąją Lietuvos konstituciją. Valstybės valdymo forma nebuvo teisiškai apibrėžta iki 1920 m., tačiau ''de facto'' respublikos forma buvo priimta. Tuo metu Vokietijoje brendo revoliucija. Lapkričio 3 d. Kylyje prasidejo jūreivių maištas, kuris greitai išplito per visą imperiją. Lapkričio 6 d. kaizeris Vilhelmas buvo priverstas atsisakyti sosto. Lapkričio 9 d. socialdemokratas Scheidemann‘as ir, nepriklausomai nuo jo, Spartako sąjungos įkūrėjas ir narys Liebknecht‘as beveik vienu metu paskelbė Vokietijos Respubliką.<ref name=germ>[https://en.wikipedia.org/wiki/German_Revolution_of_1918%E2%80%9319],German Revolution of 1918-1919</ref> Lapkričio 11 d. Compiègne Paliaubos baigė karo veiksmus ir pažymėjo Vokietijos pralaimejimą Pirmame Pasauliniame kare, nors oficialiai Vokietija dar nekapituliavo. Šie įvykiai demoralizavo Vokietijos okupacinę armiją Lietuvoje ir ji pradėjo prarasti kontrolę. Tą pačią paliaubų dieną Lietuvos Taryba suformavo pirmą vyriausybę ir pakyrė [[Augustinas Voldemaras|Augustiną Voldemarą]] jos ministru pirmininku. Tuo pat metu Lietuvos miestuose įvairios kairiosios partijos (socialdemokratai, socialdemokratai-darbininkai, Bundas, socialistai-revoliucionieriai ir pan.) ir nepartiniai organizavosi ir jungėsi prie Rusijos revoliucijos įkvėpto socialistinio judėjimo. Spalio pradžioje Vilniuje įvyko steigiamasis Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos (LBKP) suvažiavimas. Gruodžio pradžioje vyko rinkimai į Vilniaus Darbininkų Deputatų Tarybą, kur buvo išrinkti 96 komunistai arba jiems prijaučiantys, 60 Bundo narių, 22 menševikai ir 15 socialdemokratų.<ref name=weeks> {{cite book | author=T. R. Weeks | year=2005 | title=From “Russian” to “Polish”: Vilna-Wilno 1900-1925 | publisher=The National Council for Eurasian and East European Research | location=Washington | url=http://www.ucis.pitt.edu/nceeer/2004_819-06g_Weeks.pdf}}</ref>

 

1918 m. gruodžio 8 d. Vilniaus Taryba suformavo Lietuvos Laikinaja Revoliucinę Darbininkų ir Valstiečių vyriausybę. Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo išrinktas jos pirmininku ir užsienio reikalų ministru. Tuo metu Lietuvoje veikė dvi vyriausybės, kurios viena kitos nepripažino. Gruodžio 16 d. Mickevičiaus vyriausybė paskelbė manifestą, kuriame panaikino Vokietijos okupacinę valdzią, paleido Lietuvos Tarybą ir paskelbė valdzios perėjimą darbininkų deputatų taryboms bei Lietuvos Tarybų Socialistines respublikos (Lietuvos TSR) įkurimą.<ref name=pirm/><ref name=sov> {{ cite encyclopedia | editor=A. M. Prokhorov | year=1979 | title=Mickevicius-Kapsukas, Vincas | encyclopedia= Great Soviet Encyclopedia | location=New York | publisher=MacMillan}} </ref> Atsakomuoju žingsniu, Lietuvos Taryba gruodžio 26 d. paleido Voldemaro vyriausybę ir paskyrė socialistų liaudininkų demokratų partijos narį [[Mykolas Sleževičius|Mykolą Sleževičių]] nauju ministru pirmininku. Vokietijos okupacines armijos išvedimas iš Vilniaus prasidejo gruodžio pabaigoje. Tuo pat metu Raudonoji Armija judėjo į vakarus, stengdamasi atsiimti Bresto taikos sutartimi prarastas teritorijas. 1919 m. sausio 2 d. Lenkų Komiteto pajegos (Samoobrona) jėga paėmė valdžia Vilniuje.<ref name=pirm/><ref name=weeks/> Lietuvos Taryba ir Sleževičiaus vyriausybe tą pačią dieną pasitraukė į Kauną. Raudonoji Armija įžengė į Vilnių sausio 5 d. ir Mickevičiaus vyriausybė atstatė savo valdžią.