Po XVI a. pradžios karų su Maskva, 1512 m. jai atiteko [[Smolenskas]] ir kitos rytų žemės, Lietuva buvo susilpninta. Tuo tarpuTačiau Lenkijos padėtis gerėjo, į jos priklausomybę pateko [[Prūsijos kunigaikštystė]] ir [[Mozūrija]]. Lietuvos padėtis buvo silpna ne tik rytuose, bet ir pietryčiuose, kur vyko nuolatiniai [[totoriai|totorių]] puldinėjimai. Dar labiau varginantys karai prasidėjo kilus [[Livonijos karas|Livonijos karui]], kurio metu Maskva užėmė [[Polockas|Polocką]] ir priartėjo prie etninių Lietuvos žemių. Už pagalbą Lenkija reikalavo sudaryti aiškią unijos sutartį, kuri užbaigtų ginčus ir galutinai susietų valstybes. Lietuvos smulkioji bajorija buvo pasiruošusi derėtis su bet kuo, net išrinkti Maskvos carą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos didikai tuo tarpu buvo priešiški Lietuvos [[suverenitetas|suvereniteto]] apkarpymui. Šios aplinkybės privedė prie 1569 m. Liublino unijos sudarymo. Pati Liublino unija buvo sudaryta mažai atsižvelgiant į Lietuvos interesus, jos sąlygos buvo faktiškai padiktuotos lenkų. Lietuvių didikams bandant pasipriešinti ir išvykus iš unijos klausimą svarsčiusio Seimo, karalius, spaudžiamas lenkų prijungė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusias [[Palenkės vaivadija|Palenkės]], Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemes tiesiog prie Lenkijos.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė formaliai nustojo egzistuoti 1795 m., kai Abiejų Tautų Respublika buvo galutinai pasidalinta kaimyninių valstybių – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.
