Šarlotė Brontė gimė TorntoneToronte, Jorkšyro grafystėje ([[Jungtinė Karalystė]]) 1816 m. balandžio 21 d. Jos tėvai buvo airių kilmės [[anglikonybė|anglikonų]] dvasininkas Patrikas Brontė ir Marija Brontė (mergautinė pavardė ''Branvel''). Šarlotė buvo trečias jų vaikas (iš šešių). [[1820]] m. Patriką Brontė paskyrus Hovorto, esančio už kelių mylių nuo Torntono, šventiku, ten išsikėlė visa Brontė šeima. Marija Brontė susirgo vėžiu ir mirė [[1821]] m. [[rugsėjo 15]] d., palikusi šešetą vaikų – keturias dukteris ir sūnų, sesers Elizabet Branvel globai. [[1824]] m. rugpjūtį Šarlotė su seserimis [[Emilė Brontė|Emile]], Marija ir Elizabeta buvo išsiųsta į Dvasininkų dukterų mokyklą Kovan Bridže, Lankaširo grafystėje (kuri tapo Louvudo mokyklos prototipu romane "Džeinė Eir"). Apgailėtinos gyvenimo toje mokykloje sąlygos, Brontė teigimu, padarė nepataisomą žalą jos sveikatai ir fiziniam išsivystymui bei paspartino seserų Marijos (gim. [[1814]] m.) ir Elizabetos (gim. [[1815]] m.) ankstyvą mirtį nuo [[tuberkuliozė]]s 1825 m. birželį.
Likę gyvi vaikai – Branvelis, Šarlotė, Emilė ir [[Anė Brontė|Anė]] – pradėjo užrašinėti istorijas apie savo įsivaizduojamų svajonių karalysčių gyventojų gyvenimus ir sunkumus. Šarlotė ir Branvelis sukūrė [[Džordžas Baironas|baironiškų]] istorijų apie savo svajonių šalį – Angriją, o Emilė ir Anė parašė eilėraščių ir straipsnelių apie sąvąją – Gondalą. Pasakojimai buvo ganėtinai rafinuoti ir painūs (yra išlikę rankraščių) ir padėjo pagrindą jų tolesnei ir tobulesnei literatūrinei veiklai.
