Tiziano Vecelli: Skirtumas tarp puslapio versijų

Apie 1520 m. Ticianas sukūrė garsųjį „Floros“ paveikslą. Tai portretas, vaizduojantis tuo metu Venecijos dailėje populiarią temą − gyvybingos venecijietės, tikriausiai meilės įkvėpėjos, idealistinį vaizdinį. Kartu nėra abejonių, kad paveiksle vaizduojamas realios moters, tikriausiai kurios nors Venecijos žymios [[kurtizanė]]s, portretas.<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 88</ref> Alegorinį paveikslo pobūdį mažina kruopščiai vaizduojamos to meto detalės: šukuosena, naktinis drabužis. Paveikslas pramintas „Flora“ buvo tik XX a. Gėlių deivės [[Flora (mitologija)|Floros]] simboliu galima laikyti portreto herojės dešinėje rankoje laikomus žiedus ir lapus. „Flora“ savo gyvybingumu ir erotiškumu ženkliai skiriasi nuo Džordžonės garsiojo portreto „Laura“, kuriuo prasidėjo Venecijos dailėje šio žanro tradicija.

[[Vaizdas:Tizian 039.jpg|miniatiūra|kairėje|200px| „Pezaro Madona“ (1519-26, [[Santa Maria Gloriosa dei Frari]], [[Venecija]])]]

 

1519 m. Pezaro įtakinga giminė užsakė altoriaus paveikslą vėl [[Santa Maria Gloriosa dei Frari]] bažnyčioje Venecijoje. Šis paveikslas buvo skirtas Venecijos laivyno pergalei Santa Maura mūšyje prieš [[Osmanų imperija|turkus osmanus]] paminėti. Laivynui vadovavo vyskupas-admirolas Jakopas Pezaras, kurį Ticianas jau buvo pavaizdavęs viename ankstyvųjų savo paveikslų. Nors Venecijos pergalė mūšyje buvo menka, tačau tai nesutrukdė Pezaro giminei užsakyti didingą altoriaus paveikslą, kuris labiau liudijo ne tiek apie karinę sėkmę, kiek apie pačios Pezaro giminės didybę. Paveikslas, paprastai žinomas „Pezaro Madonos“ pavadinimu, buvo dar novatoriškesnis už gretimai nutapytą „Marijos paėmimą“ ir laikomas dar vienu iš pačių garsiausių Ticiano ir Venecijos dailės darbų. Jame Ticianas galėjo kiek atsiplaiduoti nuo ikonografinių taisyklių, kadangi paveikslas buvo skirtas ne didžiajam bažnyčios altoriuj. Jame Ticianas sulaužė tradicinį altoriaus paveikslų veikėjų vaizdavimą, išdėstydamas veikėjus ne viename plane ties žiūrovo akimis, o diagonaliai. Šiai tapybai tikriausiai turėjo poveikį novatoriškas [[Sebastiano del Piombo|Sebastiano del Pjombo]] altoriaus Šv. Jono Chrizostomo paveikslas, atliktas apie 1510 m. „Pezaro Madonos“ erdvė atrodo iracionalia ir labai skirtinga nuo Rafaelio mokyklos kruopščiai suplanuotų, simetriškų erdvių. Sunku nustatyti, kokiame pastate yra paveiksle vaizduojamas Madonos sostas ir kur nueina ar ką remia vaizduojamos kolonos. Paveikslas užbaigtas 1526 m. ir įtakojo vėlesnius [[barokas|baroko]] kūrinius, kuriuose intuityviam paveikslo objekto vaizdavimui atiduodama pirmenybė prieš racionalaus planavimo ir paruošimo metodus.

 

Maždaug tuo metu, kai buvo kuriama „Pezaro Madona“ Ticianas sukūrė tris paveikslus mitologinėmis temomis prestižiniu [[Ferara|Feraros]] hercogo Alfonso d’Este užsakymu. Paveikslai buvo skirti tam pačiam Feraros pilies kambariui, kuriame jau kabojo Džovanio Belinio 1514 m. atlikta „[[Dievų šventė]]“. Šis užsakymas vienai reikšmingiausių italų renesanso rėmėjų [[Estės]] giminei rodė ženkliai prasiplėtusį dailininko užsakovų ratą už Venecijos respublikos ribų. [[Alfonsas d’Estė]] iš pradžių kreipėsi į [[Fra Bartolomeo|Fra Bartolomėją]] ir Rafaelį. Pirmasis tik spėjo nusiųsti vieną paruošiamąjį piešinį ir mirė. [[Rafaelis]] irgi nusiuntė tik vieną piešinį. Po to hercogas kreipėsi į Ticianą. 1518−1523 m. laikotarpiu Ticianas nutapė 3 drobes antikinės mitologijos motyvais. Konkretūs įkvėpimo šaltiniai nežinomi. Tarp spėjamų: [[Filostratas|Filostrato]], [[Katulas|Katulo]] ir [[Ovidijus|Ovidijaus]] poezijos tekstai. Paveikslai „Andraniečių bakchanalija“, „Veneros garbinimas“ ir „Bakchas ir Ariadnė“ pripildyti figūrų ankštoje paveikslų erdvėje. Gali būti, kad juos tapydamas [[Ticianas]] rėmėsi garsiojo [[Mikelandželas|Mikelandželo]] „Kašinos mūšio“ kartono, kuriame vaizduojama sudėtinga nuogų kūnų kompozicija, kopijomis ar graviūromis. Spėjama, kad „Andraniečių bakchanalija“ tikriausiai kurta remiantis Fra Bartolomėjo piešiniu, o „Veneros garbinimas“ − pagal Rafaelio. „Bakcho ir Ariadnės“ figūrų kompozicija primena antikinę skulptūrinę grupę „[[Laokoonas ir jo sūnūs]]“, su kuria Ticianas galėjo būti susipažinęs iš [[graviūra|graviūrų]]. Norėdamas suvienodinti kambario paveikslų spalvinę gamą Ticianas pakoregavo Belinio „[[Dievų šventė]]s“ peizažo detales.

 

Ticianas laikomas vienu garsiausių portretistų Europos mene. Jam pozavo daugybė Italijos valdovų ir kilmingųjų. Portreto reikšmė XVI a. renesanso mene buvo milžiniška. Per portretus valdovai formuodavo savo įvaizdį. Dailininkas turėdavo sugebėti parodyti aukštą herojaus kilmę, turtinę padėtį bei galią. Spėjama, kad 1530 m. Ticianas sutiko imperatorių Karolį V karūnavimo proga Bolonijoje. [[Džordžas Vazaris]] mini, kad tais metais Ticianas nutapė pirmąjį imperatoriaus portretą. Šis paveikslas neišlikęs. Kitą viso stoto portretą su šunimi Ticianas nutapė 1533 m. Bolonijoje imperatoriaus viešnagės Italijoje proga. [[Imperatorius Karolis V]] buvo labai patenkintas šiais darbais. Jis suteikė Ticianui grafo-palatino titulą ir pakėlė į Auksinio Pentino ordino riterius. Labai panašų imperatoriaus portretą su šunimi buvo nutapęs vokiečių dailininkas Jacob Seisenegger. Gali būti, kad Ticianas naudojosi jo portretu tapydamas savąjį, bet toli pralenkė vokiečių menininką.<ref>[https://www.museodelprado.es/en/the-collection/online-gallery/on-line-gallery/obra/emperor-carlos-v-with-a-dog/ Prado muziejus]</ref> Kita vertus, Jacob Seisenegger portretas galėjo būti nutapytas vėliau. Tarp žymiausių Karolio V portretų yra jo raito portretas paveiksle „Karolis V Miulbergo mūšio metu“, kurį Ticianas sukūrė Marijos Austrijietės užsakymu 1548 m. imperatoriui įveikus protestantus prie Vokietijos Miulbergo miesto.<ref>[https://www.museodelprado.es/en/the-collection/online-gallery/on-line-gallery/obra/emperor-carlos-v-on-horseback/ Prado muziejus]</ref>

Apie 1530 m. Ticianas nutapė Mantujos markizo [[Federikas II Gonzaga|Federiko II Gonzagos]] su šunimi portretą. Tais pačiais metais, tikriausiai Frančesko Marijos I dela Roverės užsakymu, buvo nutapyta „Marija Magdalena“. Šis, sąlyginai religinis paveikslas buvo labai neįprastas. Jame [[Marija Magdalena]] vaizduojama nuoga, prisidengusi tik savo plaukais. Marija Magdalena turėtų būti vaizduojama liudinti atsiskyrime Jėzaus Kristaus, tačiau paveiksle neabejotinai didžiausią dėmesį atkreipia Marijos nuogas kūnas, o ne jos dvasinė būsena.<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 113</ref> 1530 m. Ticianas nutapė altoriaus paveikslą „Šv. Petro Kankinio kančios“ [[Šv. Jono ir Pauliaus bazilika|Šv. Jono ir Pauliaus bazilikoje]] Venecijoje. Tai buvo dar vienas didžiulių matmenų altorinis paveikslas ir ilgai laikytas vienu geriausių Ticiano darbų. Paveikslas pražuvo 1867 m. gaisro metu.<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 116</ref>1538 m. minimas atliktas vienas žinomiausių Ticiano paveikslų „[[Urbino Venera]]“, kuris buvo modeliuotas pagal [[Džordžonė]]s „[[Mieganti Venera|Miegančią Venerą]]“. Jį užsakė Urbino hercogas Gvidobaldas II dela Roverė. Vienu garsiausių Ticiano portretų minimas Klarisos Stroci portretas, sukurtas 1542 m. Klarisa buvo 2 metų amžiaus dviejų galingų Italijos giminių, [[Strociai|Strocių]] ir [[Medičiai|Medičių]], atstovų šeimos vaikas. Jos statusą demonstruoja aplinka: prabangių to meto rūmų kambarys ir antikinio altoriaus fragmentas su ''[[putti]]'' reljefu.