Tiziano Vecelli: Skirtumas tarp puslapio versijų

Apie 1505–1510 m. iš Džovanio Belinio studijos iškilo trys pagrindiniai naujosios kartos Venecijos dailininkai: [[Džordžonė]], [[Sebastiano del Piombo|Sebastianas Lučianis]] ir [[Ticianas]]. Jaunieji meistrai buvo pripažinti naujos „''arte moderna''“ mokyklos vedliais, nes jų paveikslai lankstesni, išvaduoti iš simetrijos ir papročių, kas nebuvo būdinga [[Giovanni Bellini|Džovanio Belinio]] darbams. Anot [[Giorgio Vasari|Džordžo Vazario]], Ticianas iš pradžių tapė Džovanio Belinio maniera, bet vėliau buvo įtakotas [[Džordžonė]]s, kuris buvo vyresniu dailininku. Anot Vazario, Ticianas taip gerai perėmė Džordžonės tapybos stiliumi, kad greit abiejų dailininkų darbų buvo nebeįmanoma atskirti. Iki šiol keliolikos to laikotarpio paveikslų autorystė tarp Džordžonės ir Ticiano yra ginčytina. Vienas ankstyviausių Ticiano darbų „Ecce Homo“ buvo ilgai priskirtas Džordžonei.

[[1507]]–[[1508]] m. Džordžonė buvo valstybės išrinktas sukurti [[freska]]s ant atstatytos ''Fondaco dei Tedeschi'', vokiečių pirklių įstaigos, sienų. Ticianas ir Morto da Feltre dirbo kartu su juo. Freskos pražuvo gaisro metu, keli fragmentai išliko. Kai kurie jų darbai žinomi iš Fontanos graviūrų. Ticianas tapo [[Džordžonė]]s asistentu, bet to meto kritikaiamžininkai laikė jo darbus įspūdingesniais. ''Fondaco dei Tedeschi'' fasado freskų (dabar beveik sunaikintų) pavyzdžiai, rodo, kad jų santykiuose jautėsi konkurencija.

1520 m. Ticianas gavo užsakymą sukurti 5 dalių altoriaus paveikslą „Kristaus prisikėlimas su Šv. NazatijumiNazarijumi ir Celsiu“, kuris buvo užsakytas popiežiaus legato Venecijoje vyskupo Altobello Averoldo. Paveikslas buvo skirtas ''Santi Nazaro e Celso'' bažnyčiai [[Brešija|Brešijoje]].<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 80</ref> Jame Kristaus prisikėlimas iš kapo vaizduojamas dar energingesniu nei Marijos kilimas Frari altoriuje. Kristaus pakilimą akomponuoja dramatiškas peizažas. Paveikslo kairėje vaizduojamas klūpantis rėmėjas Altobello Averoldo, dešinėje − [[Šv. Sebastijonas]]. Paveikslas rodo, kad Ticianas tuo metu jau buvo susipažinęs su [[Rafaelis|Rafaelio]] ir [[Mikelandželas|Mikelandželo]] darbais, kurių pavyzdžiai plito graviūrų pavidalu po visą Italiją. Tiesa, sunku nustatyti, ar Ticianas buvo matęs originalius Rafaelio ir Mikelandželo kūrinius tuo metu. Tomimesnes sąsajas su centrinės Italijos dailininkų kūryba gali rodyti „Kristaus guldymas į karstą“ (dabar [[Luvras|Luvre]]), sukurtas apie 1525 m. ir buvęs [[Mantuja|Mantujos]] markizų Gonzagų kolekcijoje. Paveikslo elementai panašūs į tos pačios temos 1508 m. Rafaelio garsų darbą, kurį Ticianas galėjo žinoti iš graviūrų.

Apie 1520 m. Ticianas sukūrė garsųjį „Floros“ paveikslą. Tai portretas, vaizduojantis tuo metu Venecijos dailėje populiarią temą − gyvybingos venecijietės, tikriausiai meilės įkvėpėjos, idealistinį vaizdinį. Kartu nėra abejonių, kad paveiksle vaizduojamas realios moters, tikriausiai kurios nors Venecijos žymios [[kurtizanė]]s, portretas.<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 88</ref> Alegorinį paveikslo pobūdį mažina kruopščiai vaizduojamos to meto detalės: šukuosena, rūbainaktinis drabužis. Paveikslas pramintas „Flora“ buvo tik XX a. Gėlių deivės [[Flora (mitologija)|Floros]], gėlių deivės simboliu, galima laikyti portreto herojės dešinėje rankoje laikomus žiedus ir lapus. „Flora“ savo gyvybingumu ir erotiškumu ženkliai skiriasi nuo Džordžonės garsiojo portreto „Laura“, kuriuo prasidėjo Venecijos dailėje šio žanro tradicija.

1519 m. Pezaro įtakinga giminė užsakė altoriaus paveikslą vėl [[Santa Maria Gloriosa dei Frari]] bažnyčioje Venecijoje. Šis paveikslas buvo skirtas Venecijos laivyno pergalei Santa Maura mūšyje prieš [[Osmanų imperija|turkus osmanus]] paminėti. Laivynui vadovavo vyskupas-admirolas Jakopas Pezaras, kurį Ticianas jau buvo pavaizdavęs viename ankstyvųjų savo paveikslų. Nors Venecijos pergalė mūšyje buvo menka, tačau tai nesutrukdė Pezaro giminei užsakyti didingą altoriaus paveikslą, kuris labiau liudijo ne tiek apie karinę sėkmę, kiek apie pačios Pezaro giminės didybę. Paveikslas, paprastai žinomas „Pezaro madonos“Madonos“ pavadinimu, buvo dar novatoriškesnis už gretimai nutapytą „Marijos paėmimą“ ir laikomas dar vienu iš pačių garsiausių Ticiano ir Venecijos dailės darbų. Jame Ticianas galėjo kiek atsiplaiduoti nuo ikonografinių taisyklių, kadangi paveikslas buvo skirtas ne didžiajam bažnyčios altoriuj. Jame Ticianas sulaužė tradicinį altoriaus paveikslų veikėjų vaizdavimą, išdėstydamas veikėjus ne viename plane ties žiūrovo akimis, o diagonaliai. Šiai tapybai tikriausiai turėjo poveikį novatoriškas [[Sebastiano del Piombo|Sebastiano del Pjombo]] altoriaus Šv. Jono Chrizostomo paveikslas, atliktas apie 1510 m. „Pezaro madonos“Madonos“ erdvė atrodo iracionalia ir labai skirtinga nuo Rafaelio mokyklos kruopščiai suplanuotų, simetriškų erdvių. Sunku nustatyti, kokiame pastate yra paveiksle vaizduojamas Madonos sostas ir kur nueina ar ką remia vaizduojamos kolonos. Paveikslas užbaigtas 1526 m. ir įtakojo vėlesnius [[barokas|baroko]] kūrinius, kuriuose intuityviam paveikslo objekto vaizdavimui atiduodama pirmenybė prieš racionalaus planavimo ir paruošimo metodus.