Duona: Skirtumas tarp puslapio versijų

Duona buvo kepama paprasta ir [[plikyta duona|plikyta]]. Duonos miltai išmaišomi iš šulelių padarytame duonkubilyje ([[Aukštaitija|Aukštaitijoje]]) ar išduobtame, vėliau iš lentų sunertame lovyje ([[Žemaitija|Žemaitijoje]]). Paprastai duonai miltai buvo įmaišomi į drungną vandenį, per naktį rauginami, o rytojaus dieną, pridėjus miltų, išminkoma ir kepama. Plikytai duonai miltus įmaišydavo į karštą vandenį, o tešlą raugindavo iki 3 dienų. Ši duona turėjo saldrūgštį skonį ir ne taip greit sendavo. Tešlą įrūgdavo nuo ankstesnio kepimo tešlos palikto raugo gabalėlio. Pirmasis kepimo būdas buvo senesnis ir labiau paplitęs, antrasis – daugelyje vietų paplito [[XX amžius|XX a.]] pirmaisiais dešimtmečiais. Iš [[prieskoniai|prieskonių]] į duoną dėdavo druskos ir [[kmynai|kmynų]]. Kepalus darydavo didelius, pailgus ar apskritus. Kepdavo žarijinėse [[krosnis|krosnyse]] ant ližės paklojus [[klevas|klevo]], [[krienas|krienų]] lapų, [[ajeras|ajerų]], [[kopūstas|kopūstlapių]] ar pabarsčius miltų. Lietuvos kaime XX a. buvo žinoma ir pikliuota duona, tačiau ją kepdavo tik didžiausioms šventėms.

 

 

== Sudėtis ==