Muhamedas Ali Paša: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Muhamedas Ali (Alijus) Paša al-Mas’ud ibn Agha''' (arabiškai: محمد علي باشا‎, Mʋhɑm̑ɑd Oɑlí Báşá) (turkiškai: Mehmet Ali Pasha in Albanian; Kavalalı Mehmet Ali Paşa) ([[1769]] [[kovo 4]] d. – [[1849]] [[rugpjūčio 2]] d.) – Albanų[[albanų]] vadas [[Osmanų]] armijoje, kuris tapo Wāli ir pats pasiskelbė [[Egiptas|Egipto]] ir [[Sudanas|Sudano]] chedivu (valdovu). Jis laikomas modernaus Egipto įkūrėju, nes vykdė drastiškas reformas karinėje, ekonominėje ir kultūrinėje sferoje.

Jis gimė Makedonijoje, kuri tuo metu priklausė [[Osmanų imperija|Osmanų imperijai]]. Jo tėvas buvo nedidelės įgulos vadas. JamŠiam mirus Muhamedą Ali užaugino [[Kavala|Kavalos]] gubernatorius – josulaukęs giminaitęaštuoniolikos, jisMuhamedas vedaAli sulaukęsvedė aštuoniolikosjo giminaitę. Ši moteris tapsvėliau tapo penkių iš devyniasdešimt penkių jo vaikų motina.

[[1799]] m. jis dalyvavo kariniame turkų žygyje prieš prancūzų okupantus ir liepą itin gerai pasirodė Abu Kyro mūšyje žengdamas albanų korpuso priešakyje. [[1803]] m. [[kovo 11]] d. anglų kariuomenės būriai palieka [[Aleksandrija|Aleksandriją]], ir vienas [[Konstantinopolis|Konstantinopolio]] sultono atstovas paskiriamas Egipto gubernatoriumi, bet netrukus atleidžiamas iš pareigų: jį pakeičia Muhamedas Ali, albanų brigados generolas; jis sudaro sandėrį su mameliukų vadovais, o paskui pereina į ulemanų (Korano įstatymo skleidėjai) pusę. Kaip tik šiems prašant [[1805]] m. Muhamedas Alijus tapo Egipto vicekaraliumi ir gavo [[Paša|pašos]] titulą. Siekdamas sustiprinti savo valdžią jis užpuolė mameliukus ir taip pakertopakirto jų galybę [[1811]] m., liepdamas išžudyti daugiau kaip 400 vadų. Taip pat jis pasmerkiapasmerkė mirčiai bei nušalina irnušalino garsiausius ulemanus, pašalinęs– visus, kurie jam padėjo užimti sostą. Muhamedas Alijus imasi modernizuoti šalį.

Be Egipto jis taip pat valdė [[Levantas|Levanto]] teritorijas už Egipto sienų. [[Muchamedo Ali dinastija]], kurią jis įkūrė valdė Egiptą ir Sudaną iki Egiptiečiųegiptiečių revoliucijos [[1952]] m. Jo valdymo metu pradedamipradėti didieji Egipto tyrinėjimai bei senienų išvežimas į Europos muziejus.

Pakeičiama centrinė ir sričių valdžia. Kaire tarybos užleido vietą „ministerijoms“. Buvusios apygardos pertvarkytos į septynias sritis, valdomas turkų gubernatoriaus, ir padalytospadalintos į 64 departamentus, kurių kiekvienas turėjo vadinamajį savo prefektą, dažniausiai čebuvįvietinį. Imamos kurti valdininkų mokyklos, o egiptiečių studentai siunčiami mokytis į Europos universitetus, daugiausiai į Paryžių. Todėl daugelis Europos kūrinių imti versti į arabų kalbą. Taip pat kviesta ir užsieniečių: anglų, prūsų, prancūzų specialistų, kurie padėtų modernizuoti šalį. Muhamedas Alijus padedamasPadedamas užsieniečių mokslininkų bei ekonomistų, Muhamedas Alijus imasiėmėsi ekonominių šalies reformų.

Žemės ūkis tampa orentuotisorentuotas į rinkos ekonomiką, sudaromos palankios sąlygos plėstis vietinei žaliavų perdirbimo pramonei. Pramonė taip pat tampa valstybės monopolija. Nuo [[1816]] m. vietinius amatininkus išstumeišstūmė vyriausybinėsvisoje gamyklos, kuriosšalyje statomos visojevyriausybinės šalyjegamyklos.

Šiais valstybinimo principais buvo nepatenkintos Europos valstybės, kadangi jie ribojo jų išeivių privilegijas. [[1834]] m. panaikinama valstybės monopolija tekstilės srityje; įmonės įgyja valdymo autonomijaautonomiją, o amatininkai ir vėl ima dirbti namuose ir moka nemažą mokestį, renkamą už kiekvienas audimo stakles. [[1841]] m. padidėję ir taip dideli muito mokesčiai padeda tašką gamtos išteklių valstybinimo sistemai.

Be ekonominio elito - darbininkų, industrinė revoliucija žlunga. Dėl tokios politikos išnyksta ankstesnės vadovaujančios frakcijos, nelieka palankių sąlygų rastis naujiems socialiniams sluokniams, nes monopolijos trukdė atsirasti industrinei ir komercinei miestų buržuazijai. Visos šios ekonominės reformos buvo susiję su ekspansinęekspansine politikąpolitika.

Padedamas prancūzų karo patarėjų paša suburia modernią armiją ir sukuria karinį laivyną, kuriuo Osmanų sultonas ketino pasinaudoti. Būtent raginamas sultono Muhamedas Ali savo naująją armiją veda į karą prieš Arabijos [[vahabitus]], islamo reformų šalininkus. [[1812]] m. jo armija užima [[Meka|Meką]] ir [[Medina|Mediną]]. Paša nusipelno didžiulės pagarbos visame musulmonų pasaulyje. Nuo [[1820]] m. iki [[1823]] m. padrasintaspadrąsintas sėkmės užpuola Sudaną, -– šį kartą niekam neįsakius. Jis nori kontroliuoti Nilo aukštupį, karavanų, atvykstančių iš Centrinės Afrikos, pakeitimų vietas, sukurti naujų rinkų jaunai pramonei ir papildyti armiją juodaodžiais vergais. [[1823]] m. įkūrus [[Chartumas|Chartumą]], jis užkariauja šalies Rytusrytus iki Raudonosios jūros -– didesnė jos dalis nuo šiol bus valdoma Egipto.

Jo valdžia tokia stipri, kad į Muhamedą Ali pradeda kreiptis Osmanų sultonas, prašydamas stoti į mūšį su graikais. [[1823]] - [[1827]] m. jis dalyvauja karo žygyje į Graikiją, Kretą, o [[1825]] - [[1826]] m. pasiunčia armiją į [[Morėja|Morėją]]. Tačiau [[1827]] m. Graikijos sąjungininkės Prancūzija, Anglija ir Rusija, - Graikijos sąjungininkės, - Navarino įlankoje sutriuškina Egipto laivyną. Siekdamas, kad būtų atlyginti nuostoliai, Muhamedas Ali pareikalauja teritorinės kompensacijos [[Sirija|Sirijoje]]. Sultonui atmetus jo prašymą, jis ryžtasi užpulti Siriją.

Pergalės laimimos žaibiškai, o Egipto armija, sumušusi turkų kariuomenės būrius, [[1832]] m. ima grasinti [[Konstantinopolis|Konstantinopoliui]] ir visai Osmanų imperijai. [[1833]] m. kovą pasirašo Kutajo taikos sutartį, kurios dėka pašai atitenka [[Palestinos regionas|Palestina]], [[Sirija]] ir Adano sritis. Jo valdos nusidriekia nuo Sudano pietų iki [[Anatolija|Anatolijos]] sienų. [[1839]] m. remiami Anglijos ir Rusijos osmanai pradeda antrąjį „Sirijos karą“. Šis karas baigiasi naujomis egiptiečių pergalėmis ir dar sykį iškyla grėsnė Konstantinopoliui. Turkiją ima palaikyti AnglijąAnglija, Rusija, Austrija ir Prūsija, kurios primeta savo tarpininkavimą. Globojamam Prancūzijos [[1840]] m. [[gruodžio 10]] d. Muhamedui Ali pavyksta gauti paveldėjimo teisę Egipte ir jis gali valdyti Sudaną iki gyvos galvos, tačiau turi atsisakyti Sirijos, sumažinti savo kariuomenę iki 18 000 karių ir panaikinti jūrų laivyną.