20:51, 21 birželio 2013 versija taisyti Homo ergaster (aptarimas \| indėlis) Sąsajos administratoriai, Atleistieji nuo IP blokavimo, Administratoriai 146 207 keitimai S Atmestas 37.212.232.221 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Addbot keitimas) ← Prieš tai darytas keitimas		02:41, 26 sausio 2014 versija taisyti anuliuoti Hugo.arg (aptarimas \| indėlis) Sąsajos administratoriai 244 541 keitimas pild. Kitas pakeitimas →
Eilutė 28: }} '''Atila''' ({{la\|Attila}}, {{gr\|Ἀττήλας}}; apie [[406]]–[[453]]) buvo paskutinis ir galingiausias [[hunai\|hunų]] karalius, vienas iš galingiausių barbarų valdovų, kada nors puolusių [[Romos imperija\|Romos imperiją]]. Nuo [[434]] m. iki savo mirties jis valdė tuo metu [[Europa\|Europoje]] didžiausią [[Imperija\|imperiją]]. Jo imperija apėmė teritorijas nuo [[Vidurio Europa\|Vidurio Europos]] iki [[Juodoji jūra\|Juodosios jūros]] ir nuo [[Dunojus\|Dunojaus]] iki [[Baltijos jūra\|Baltijos jūros]]. Savo valdymo metu jis buvo didžiausias [[Rytų Romos imperija\|Rytų]] ir [[Vakarų Romos imperija\|Vakarų Romos imperijos]] priešas: jis du kartus įsiveržė į [[Balkanai\|Balkanus]] ir antrosios invazijos metu buvo apsiautęs [[Konstantinopolis\|Konstantinopolį]]. Jis įsiveržė į [[Prancūzija\|Prancūziją]] iki [[Orleanas\|Orleano]], bet buvo priverstas pasukti atgal po [[Šalono mūšis\|Šalono mūšio]]. [[452]] m. Atila išvijo Vakarų Romos imperatorių [[Valentinianas III\|Valentinianą III-ąjį]] iš jo sostinės [[Ravena\|Ravenos]]. Nors Atilos imperija žlugo kartu su jo mirtimi, Atila tapo legendine [[Europos istorija\|Europos istorijos]] figūra. Didžiojoje [[Vakarų Europa\|Vakarų Europos]] dalyje jis vadintas „dievo rykšte“ ir prisimenamas dėl ypatingo žiaurumo. Kita vertus, kai kuriose istorijose jis minimas kaip didis ir kilnus karalius ir yra pagrindinis veikėjas trijose senovės norvegų [[saga\|sagose]]. == Ištakos == : {{Plačiau\|Hunai}} Europos hunai greičiausiai yra vakarinė protomongolų klajoklių genčių šaka, kinų šaltiniuose minimų kaip ''[[Šiongnu\|Xiōngnú]]'', (匈奴) ir gyvenusių šiaurės rytų [[Kinija (regionas)\|Kinijoje]] ir [[Vidurinė Azija\|Vidurinėje Azijoje]]. Šios gentys nugalėjo savo konkurentus (daugelis kurių buvo aukštesnės kultūros ir civilizuotesni) nuolatiniu pasiruošimu kovai, išskirtiniu mobilumu ir ginklais (pvz., [[Hunų lankas]]). Atila gimė apie [[406]] m. Nieko tikro apie jo vaikystę nėra žinoma; spėjama, kad dar jaunystėje jis jau buvo gabus lyderis ir karys. == Dalijimasis karaliaus valdžia == [[Vaizdas:Huns empire.png\|thumb\|300px\|left\|Hunų imperija tęsėsi nuo Vidurinės Azijos stepių iki šiandieninės Vokietijos bei nuo Dunojaus iki Juodosios jūros]] [[432]] m. hunus suvienijo [[Rugila]]. [[434]] m. Rugila mirė, palikdamas suvienytų hunų genčių valdymą sūnėnams, savo brolio [[Mandžiukas\|Mandžiuko]] sūnums, [[Bleda]]i ir Atilai. Pasak amžininkų Atila buvo mongoloidiškos išvaizdos, turėjo beveik mistinę vidinę jėgą. Jis buvo negailestingas priešams, bet nebuvo žiaurus iš prigimties. Tuo metu hunų imperija jau apėmė teritorijas nuo [[Alpės\|Alpių]] iki [[Baltijos jūra\|Baltijos jūros]] vakaruose ir [[Kaspijos jūra\|Kaspijos jūros]] rytuose. Tuo metu Atila rezidavo dabartinės Vengrijos teritorijoje. Bledai ir Atilai užėmus valdžią hunai derėjosi su [[Teodosijus II\|Teodosijaus II-ojo]] pasiuntiniais dėl kelių pabėgusių genčių grąžinimo, kurios prieglobstį rado [[Bizantijos imperija\|Bizantijos imperijoje]]. Kitais metais Atila ir Bleda susitiko su imperijos legatu Marguse (dabartinis [[Požarevacas]]) ir, sėdėdami ant žirgų pagal hunų paprotį, išsiderėjo sėkmingą sutartį; bizantiečiai ne tik sutiko grąžinti pabėgusias gentis (kurios galėjo teikti reikalingą pagalbą prieš [[vandalai\|vandalus]]), bet ir padvigubino ankstesnę 350 romėniškų svarų aukso (apie 114,5 kg) duoklę iki 700 svarų, atvėrė savo rinkas hunų pirkliams ir sumokėjo po 8 [[solidas\|solidus]] už kiekvieną nelaisvėje laikomą bizantietį. Patenkinti sutartimi, hunai pasitraukė iš imperijos į žemyno vidurį, greičiausiai tam, kad galėtų konsoliduoti ir sustiprinti savo imperiją. Teodosijus pasinaudojo šia proga sustiprinti [[Konstantinopolio sienos\|Konstantinopolio sienas]], pastatė pirmąją jūros sieną ir sustiprino pasienio gynybinius įtvirtinimus palei [[Dunojus\|Dunojų]]. Kadangi apie hunus nedaug buvo žinoma, jis nutraukė metinės duoklės mokėjimą. Apie Atilos gyvenimą tarp [[435]] ir [[439]] m. nieko nežinoma, tačiau galima daryti prielaidą, kad tuo metu jis kariavo keletą karų su barbarų gentimis į šiaurę ir rytus nuo savo pagrindinių valdų. Tuo metu hunai taip pat įsiveržė į [[Persijos imperija\|Persijos imperiją]]. Tačiau [[Armėnija\|Armėnijoje]] persai kontratakuodami nugalėjo Bledą ir Atilą ir jie atsisakė pastangų užkariauti Persiją. [[440]] m. jie vėl pasirodė prie imperijos sienų, užpuolė pirklius šiauriniame Dunojaus krante pagal sutartį įrengtoje prekyvietėje. Atila ir Bleda grasino tolesniu karu, teigdami, kad bizantiečiai neišpildė savo sutartinių įsipareigojimų ir, kad Marguso [[vyskupas]] buvo perėjęs Dunojų ir išniekino karališkuosius hunų kapus Dunojaus šiauriniame krante. jie persikėlė per Dunojų ir siaubė [[Ilyrija\|Ilyrijos]] miestus ir tvirtoves esančias palei upę, tarp jų ''Priscus'', ''Viminacium'' miestus. Tuo metu Teodosijus buvo sumažinęs Padunojo gynybą, reaguodamas į [[Geizerikas\|Geizeriko]] vadovaujamų vandalų [[Kartagina\|Kartaginos]] užėmimą [[440]] m. ir [[Sasanidų dinastija\|Sasanidų dinastijos]] valdovo Jazdegerdo II-ojo įsiveržimą į Armėniją [[441]] m. Tai leido Bledai ir Atilai [[441]] m. nesunkiai sumušti negausias bizantiečių pajėgas pasienyje ir per [[Ilyrija\|Ilyriją]], [[Mezija\|Meziją]] ir [[Trakija\|Trakiją]] įsiveržti į Balkanus. Hunų kariuomenė užėmė ir išžudė ''Viminacium'', ''Sigindunum'' (dabartinis [[Belgradas]]), ''Margus'' ir ''Sirmium'' miestus prieš sustabdydami tolesnius veiksmus. Po ilgų derybų bizantiečiams pavyko sudaryti taiką ir [[442]] m. atšaukti savo pajėgas iš [[Šiaurės Afrika\|Šiaurės Afrikos]] bei permesti jas į Balkanus. Teodosijus išleido naują didelę monetų emisiją, skirtą operacijoms prieš hunus finansuoti. Taip pasiruošęs, jis manė, kad gali atsisakyti vykdyti hunų reikalavimus. Atila ir Bleda atsakė savo kampanijos atnaujinimu [[443]] m. Puldami palei Dunojų, jie užpuolė karinius centrus Ratiaroje ir sėkmingai apgulė ir užėmė ''Naissus'' (šiuolaikinis [[Nišas]]) naudodamiesi [[taranas\|taranais]] ir apgulties bokštais. Tai buvo naujos priemonės hunų ginkluotėje. Paskatinti sėkmės jie užėmė ''Serdica'' ([[Sofija]]), Filipopolį ([[Plovdivas]]) ir Arkadiopolį. Netoli Konstantinopolio jie susirėmė ir nugalėjo bizantiečių pajėgas ir buvo sustabdyti nuo Konstantinopolio puolimo tik dėl to, kad neturėjo pakankamų apgulties įrengimų galinčių įveikti masyvias miesto sienas. Teodisijus pripažino pralaimėjimą ir išsiuntė dvaro pareigūną anatolijų derėtis dėl taikos sutarties sąlygų, kurios šį kartą buvo griežtesnės nei ankstensės sutarties: imperatorius sutiko sumokėti 6 000 romėniškų svarų (apie 1 963 kg) aukso kaip baudą už ankstesnės sutarties nesilaikymą; metinė duoklė buvo patrigubinta iki 2 100 romėniškų svarų (apie 687 kg) aukso; išpirka už bizantiečių belaisvius išaugo iki 12 solidų. [[445]] m. Atila nužudė savo brolį Bledą.▼ == Vienvaldystė ==▼ [[447]] m. Atila įsiveržė į Rytų Romą per [[Mezija\|Meziją]]. Ten jį sutiko romėnų armija, vadovaujama gotų magistro Arnegisklo, bet Uto mūšyje buvo nugalėta. Hunai įsiveržė į Balkanus iki pat [[Termopilai\|Termopilų]]. [[Konstantinopolis]] buvo saugomas [[Izaurija\|Izaurijos]] kariuomenės, miesto įtvirtinimai atstatyti po žemės drebėjimo. Hunai nusiaubė [[Trakija\|Trakiją]], bet imperijos sostinės nepuolė. == Žygis į vakarus == [[450]] m. Atila sudarė taiką su Vakarų Romos imperatoriumi Valentianu III ir palaikė gerus santykius su [[Flavijus Etijus\|Flavijumi Etijumi]] – Romos generolu. Tačiau Valentiano sesuo [[Justa Grata Honorija\|Honorija]] pasiuntė slaptą laišką su savo žiedu Atilai, kuriame siūlėsi už jo tekėti ir prašė pagalbos, kadangi buvo įpareigota tekėti už vieno Romos senatoriaus. Atskleidęs planą, Valentianas III ištrėmė seserį ir parašė laišką Atilai, kuriame teigė, kad Honorijos pasiūlymas neturi galios, tačiau Atila pareiškė atvyksiąs pareikšti teisių į nuotaką ir jos karalystės dalį. [[451]] m. Atilos vadovaujama hunų, [[gepidai\|gepidų]], [[ostgotai\|ostgotų]], [[rugai\|rugų]], [[skirai\|skirų]], [[herulai\|herulų]], [[tiuringai\|tiuringų]], [[alanai\|alanų]], [[burgundai\|burgundų]] ir kitų tautų kariuomenė įsiveržė į Belgiją. Tada palaipsniui buvo užimama visa [[Galija]]: [[Mecas]], [[Reimsas]], [[Tongerenas]], [[Paryžius]], [[Trua]], [[Orleanas]] ir kt. Etijus su sąjungininkais [[keltai]]s, burgundais ir keltais iškeliavo stabdyti Atilos puolimo. Etijui pavyko įkalbėti [[vizigotai\|vizigotų]] karalių [[Teodorikas I\|Teodoriką I-ąjį]] prisidėti prie romėnų. [[Birželio 20]] d. armijos susidūrė [[Katalaunijos mūšis\|Katalaunijos mūšyje]] (prie Šalono). Jame jungtinė romėnų armija sustabdė hunus, nors žuvo karalius Teodorikas. [[452]] m. Atila įsiveržė į Italiją. Hunai pradėjo siaubti šiaurines lygumas (dėl šio antpuolio bėgantys gyventojai jūroje įkūrė [[Venecija\|Veneciją]]), sugriovė [[Akvilėja\|Akvilėją]]. Etijus neturėjo pakankamai pajėgų sulaikyti hunus, ir Atila pasiekė [[Po (upė)\|Po upę]]. Tačiau dėl bado ir ligų hunai buvo priversti sustabdyti veržimąsi. Prie [[Minčijas\|Minčijo]] upės įvyko Atilos ir Romos pasiuntinių, vadovaujamų popiežiaus [[Popiežius Leonas I\|Leono I]], susitikimas. Atila sutiko sudaryti taiką ir atsitraukti iš Italijos. Tą greičiausiai lėmė tai, kad visoje Italijoje tuo metu siautė [[badas]], ir Atila, net užėmęs Romą, nebūtų galėjęs pamaitinti armijos. Be to, Rytų Romos kariuomenė peržengė Dunojų ir įsiveržė į hunų užnugarį. Pasitraukęs iš Romos, Atila grįžo į savo sostinę dab. Vengrijoje ir planavo surengti žygį į Konstantinopolį, tačiau [[453]] m. mirė. Šaltiniuose pasakojama, kad Atila mirė per savo vestuvių su Ildiko šventę, greičiausiai padauginęs alkoholio. Pasak kitos versijos, Atila buvo nužudytas jo žmonos, kurią galėję nusamdyti romėnai. Valdovas buvo palaidotas nežinomoje vietoje, kaip pasakojama, trigubame karste iš aukso, sidabro ir geležies. Po Atilos mirties jo sūnūs susikovė dėl karaliaus titulo, o sukurta imperija subyrėjo. Netrukus hunai buvo nugalėti ostgotų. == Legendos apie Atilą == {{inuse}} ▲Atila ir Bleda atsakė savo kampanijos atnaujinimu [[443]] m. Puldami palei Dunojų, jie užpuolė karinius centrus Ratiaroje ir sėkmingai apgulė ir užėmė ''Naissus'' (šiuolaikinis [[Nišas]]) naudodamiesi [[taranas\|taranais]] ir apgulties bokštais. Tai buvo naujos priemonės hunų ginkluotėje. Paskatinti sėkmės jie užėmė ''Serdica'' ([[Sofija]]), Filipopolį ([[Plovdivas]]) ir Arkadiopolį. Netoli Konstantinopolio jie susirėmė ir nugalėjo bizantiečių pajėgas ir buvo sustabdyti nuo Konstantinopolio puolimo tik dėl to, kad neturėjo pakankamų apgulties įrengimų galinčių įveikti masyvias miesto sienas. Teodisijus pripažino pralaimėjimą ir išsiuntė dvaro pareigūną anatolijų derėtis dėl taikos sutarties sąlygų, kurios šį kartą buvo griežtesnės nei ankstensės sutarties: imperatorius sutiko sumokėti 6 000 romėniškų svarų (apie 1 963 kg) aukso kaip baudą už ankstesnės sutarties nesilaikymą; metinė duoklė buvo patrigubinta iki 2 100 romėniškų svarų (apie 687 kg) aukso; išpirka už bizantiečių belaisvius išaugo iki 12 solidų. [[445]] m. Atila nužudė savo brolį Bledą. ~~<!--~~ ▲==Vienvaldystė== ~~-->~~ {{s-start}}

Atila: Skirtumas tarp puslapio versijų