'''Karlukai''' (senovės tiurkų kalba: [[FileVaizdas:Old Turkic letter OQ.svg|10px]][[FileVaizdas:Old Turkic letter L1.svg|10px]][[FileVaizdas:Old Turkic letter R1.svg|10px]][[FileVaizdas:Old Turkic letter Q.svg|10px]] - – ''Qarluq''; {{fa|خَلُّخ|Khallokh}}, {{ar|قارلوق|Qarluq}}, {{zh|葛邏祿|Géluólù}}) - – senovės [[tiurkai|tiurkų]] gentis, bent nuo V a. gyvenusi [[Džungarija|Džungarijoje]], vėliau - – [[Žetisu]], [[Transoksiana|Transoksianoje]] ir [[Tarimo baseinas|Tarimo baseine]].
== Istorija ==
Ankstyvuosius karlukus sudarė trys klanai (bulakai, čigiliai ir kašlykai), susivieniję į konfederaciją, vadovaujamą vadų, tituluojamų ''elteber''. Juos valdė Rytų [[Tiurkų kaganatas]], kol [[742]] m. jie, susivieniję su [[uigūrai]]s ir [[basmiliai]], nuvertė valdžią ir įkūrė [[Uigūrų kaganatas|Uigūrų kaganatą]] ([[744]]—–[[840]] m.). Nors iš pradžių šio kaganato valdyme didelė reikšmė turėjo tekti karlukams, jie buvo nustumti nuo valdžios. Spaudžiami uigūrų, karlukai buvo priversti migruoti iš savo vietų Džungarijoje į vakarus, t. y. į [[Žetisu]] regioną (tarp Balchašo ežero ir Tianšanio kalnų dab. pietryčių Kazachijoje). Iš ten jie išstūmė [[tiurgešai|tiurgešus]] ir [[ogūzai|ogūzus]].
Apie 758 m. karlukai konsolidavosi į gentinę konfederaciją, dar vadinamą '''Karlukų kaganatu''', kur valdė vadai, tituluojami ''jabgu''. Savo sostine jie padarė [[Sujabas|Sujabą]] pietuose ir netgi bandė įsitvirtinti [[Dajuanas|Ferganoje]]. Nuo 791 m. karlukus pietuose sumušė [[arabai]], o šiaurėje - – uigūrai, ir jie tapo Uigūrų kaganato dalimi. 840 m. subyrėjus Uigūrų kaganatui, karlukai atkūrė nepriklausomybę Žetisu regione. Jų vadovas Bilge Kul titulavosi karlukų kaganu. Nuo tada sostinės buvo Ispidžabas, [[Tarazas]], o vėliau − [[Kašgaras]].
Jų valstybė tapo pagrindu [[Karachanidų imperija]]i. X-XIIIX–XIII a. Karlukai turėjo savo autonominį chanatą Karachanidų valdų teritorijoje (šiauriniame Žetisu).
