|
* stipri ir mirganti šviesa.
* nestiprus pabrinkimas galvoje
== Ligos eiga ==
Traukulinių ir kitokių priepuolių klinikinė išraiška priklauso nuo to, iš kurios galvos smegenų žievės srities jie kyla. Kai simptomai tiesiogiai atspindi smegenų pažeidimo ar dirginimo vietą, tokie priepuoliai vadinami židininiais arba daliniais. Traukuliai gali pasireikšti kūno dalių įsitempimu (toniniai traukuliai) arba trūkčiojimu (kloniniai traukuliai). Prasidėję veide, vienoje rankoje ar kojoje arba tos pačios pusės abiejose galūnėse, kartais kakle, traukuliai gali išplisti į kitas kūno dalis. Tuomet būna išplitę (generalizuoti) viso kūno traukuliai, kurių metu žmogus netenka sąmonės, visas kūnas ir galūnės įsitempia, po to pradeda trūkčioti, galiausiai atsipalaiduoja; po to žmogus gali nevalingai pasišlapinti ar/ir pasituštinti, vėliau kurį laiką nereaguoja į aplinką, gali būti sumišęs, neprisimena priepuolio. Toks priepuolis vadinamas generalizuotu toninių-kloninių traukulių priepuoliu. Įsitempimo metu neretai sukandamas liežuvis. Jei priepuolis ištinka žmogų stovint ar sėdint, jis griūva ir gali stipriai užsigauti. Epilepsija pasireiškia įvairaus pobūdžio priepuoliais, kurių metu žmogus gali išlikti sąmoningas (šie priepuoliai vadinami paprastaisiais) arba gali netekti sąmonės (tai sudėtingieji arba kompleksiniai priepuoliai) – tuomet jis visiškai nereaguoja į aplinką. Gali sutrikti paciento orientacija, jis gali atlikti veiksmus, kurių nesuvokia, o vėliau ir neprisimena. Priepuolių metu gali nevalingai įsitempti ar/ir trūkčioti kurios nors ar visos galūnės, veidas; gali staiga prasidėti galūnių ar/ir veido užtirpimas, skruzdėlių bėgiojimo pojūtis; gali atrodyti, jog pasikeičia įprasta aplinka ir tampa nepažįstama ar, atvirkščiai, nematyti daiktai atrodo lyg matyti ir pažįstami; žmogui gali atrodyti, kad jaučia kokį nors kvapą ar skonį, girdi garsus ar mato vaizdus, ko nepatiria kiti. Vaikams ar paaugliams pasitaiko trumpalaikiai sąmonės netekimo epizodai be nevalingų judesių – atrodo, lyg asmuo trumpam sutriktų, kalbėdamas stabtelėtų. Šie epizodai vadinami absansais. Epilepsija vaikystėje dažnai susijusi su mokymosi sunkumais: sergantys vaikai sunkiau koncentruoja dėmesį, blogiau įsimena ir pan. To priežastys įvairios: svarbi priepuolių kilmė, jų dažnis, taip pat ir vartojami vaistai, kiti sveikatos sutrikimai. Priepuoliai gali kartotis dažnai – po kelis per parą, savaitę, ar rečiau – kas mėnesį, kartais gali pasitaikyti vienas per kelis metus. Eiga gali būti labai įvairi atskirais amžiaus etapais. Kai kurių vaikystės epilepsijos formų atveju vyresniam pacientui priepuoliai retėja, lengvėja, net visai išnyksta. Galimi priepuolių padažnėjimai, pasunkėjimai, ne visuomet akivaizdžiai susiję su vaistų vartojimu ar provokuojančiais veiksniais.Priepuolio metu žmogus nereaguoja į išorinius veiksnius, neatsimena jo metu buvusių įvykių.
== Gydymas ==
Epilepsija dažniausiai yra gydoma vaistais, išrašytais gydytojo terapeuto. Šios ligos gydymu specializuojasi [[Neurologija|neurologai]] ir [[Neurochirurgija|neurochirurgai]]. Kartais pacientui yra implantuojamas [[Nervas klajoklis|klajoklinio nervo]] stimuliatorius. Pacientui dar gali pagelbėti speciali mityba. Neurochirurgai atlieka specialias operacijas, po kurio epilepsijos priepuoliai sušvelnėja, tampa ne tokie dažni. Kai kuriems pacientams po operacijos epilepsija nebeatsinaujina.
== Tyrimas ==
Kiekvieną ligonį, kuris patiria traukulių ar kitokius priepuolius, turi apžiūrėti neurologas. Epilepsijos diagnozė iš esmės yra klinikinė, grindžiama išaiškintais anamnezėje pasikartojančiais savaiminiais epilepsiniais priepuoliais. Vertingos informacijos suteikia asmenys, stebėję ligonio priepuolius, gyvenantys kartu, galintys apibūdinti lydinčius sveikatos sutrikimus. Svarbi informacija apie šeiminį sergamumą, raidos ypatumus (ypač vaikams, tačiau taip pat ir suaugusiems). Būtinas neurologinės ir bendrosios fizinės būklės įvertinimas. Bioelektrinio smegenų aktyvumo pakitimai registruojami elektroencefalografijos (EEG) metodu. Tai svarbus pagalbinis tyrimo metodas, bet vien EEG duomenys negali patvirtinti ar atmesti epilepsijos diagnozės. Struktūriniams smegenų pažeidimams išaiškinti atliekama kompiuterinė arba magnetinio rezonanso tomografija. Papildomi tyrimai padeda nustatyti epilepsinio sindromo priežastį arba atskirti jį nuo kitų būklių, kurių metu sutrinka sąmonė, pasireiškia nevalingi judesiai ir pan. Gydytojui daug informacijos suteikia gydymo įstaigoje stebimas priepuolis. Tuo tikslu įrengiamos specialios palatos su EEG ir kitų gyvybinių funkcijų stebėjimo bei filmavimo aparatūra. Išanalizavus priepuolį, galima geriau parinkti gydymą.
== Šaltiniai ==
* [http://www.ve.lt/?data=2003-03-18&rub=1065924821&id=1047922725 Ve.lt: epilepsija – truputį daugiau rūpesčio ir priežiūros ]
{{Commons|Category:Epilepsy|no=T}}
[[Kategorija:Nervų sistemos ligos]]
|
