Leukemija: Skirtumas tarp puslapio versijų

| antraštė = Ūminės limfogeninės leukemijos vėžinės ląstelės -– [[blastas|blastai]], matomi kraujo preparate

'''Leukemija''' (iš {{gr|λευκος}} 'baltas' + {{gr|αιμα}} 'kraujas'), arba '''leukozė''' ({{La|leucosis}})  – [[Kraujo vėžys|kraujo vėžio]] rūšis, kuriai būdingas nenormalių, nebrandžių, funkciškai nepilnaverčių vienos ar keleto rūšių [[leukocitas|leukocitų]] ar jų pirmtakų skaičiaus padidėjimas [[kraujas|kraujyje]] ir [[kaulų čiulpai|kaulų čiulpuose]], dėl ko kiekybiškai ir kokybiškai pakinta kraujo sudėtis ir slopinama normali [[hemopoezė|kraujodara]]. Leukemijos pagal ląstelių rūšį, simptomus, ligos eigą skirstomos į įvairias formas, kiekvienos iš jų gydymas ir prognozė skirtinga, tačiau per paskutiniuosius dešimtmečius ji ženkliai pagerėjo.

Manoma, kad pirmas leukemija sergantis ligonis buvo paminėtas prancūzų gydytojo Alfred Velpeau: jis aprašė skrodimą ligonio, kurio kraujas buvo "baltas„baltas nuo pūlių"pūlių“, o blužnis padidėjusi. Nėra visiškai aišku, ar tai tikrai buvo leukemijos atvejis, tačiau tikimybė didelė. Pirmasis leukemijos terminą pavartojo vokiečių mokslininkas [[Rudolfas Virchovas]] 1845 metais. Tuo pat metu [[Edinburgas|Edinburgo]] patologas John Hughes Bennett aprašė pirmąjį lėtinės mieloleukemijos atvejį Edinburgo medicinos žurnale ({{en|Case of Hypertrophy of the Spleen and Liver in which Death Took Place from Suppuration of the Blood}})<ref>Goldman et al. Chronic myeloid leukemia: a historical perspective. Semin Hematol. 2010 Oct;47(4):302-11. doi: 10.1053/j.seminhematol.2010.07.001. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20875546</ref>. 1913 metais leukemija suskirstyta į 4 pagrindines rūšis, kurios nedaug pakitę išliko iki šiol: ūminė limfocitinė leukemija, eritroleukemija, lėtinė mielocitinė leukemija ir lėtinė limfocitinė leukemija.

Sidney Farber, Bostono universiteto ligoninės gydytojas ir mokslininkas 1948 metais pastebėjo, kad vaikai, sergantys leukemija ir gaunantys tuo metu labai populiarų vitaminą - – [[folinė rūgštis|folinę rūgštį]] nuo ligos mirdavo greičiau, negu jos negaunantys. Jis iškėlė hipotezę, kad ši medžiaga gali būti svarbi leukemijos progresavimui ir pabandė pacientus gydyti folinės rūgšties antagonistu 6-aminopterinu. Kai kuriems vaikams pavyko pasiekti trumpalaikes ligos remisijas, kas buvo pirmasis žingnisžingsnis link efektyvaus gydymo. <ref>Farber et al. Teporary remissions in acute leukemia in children produced by folic acid antagonist, 4-aminopteroyl-glutamic acid (aminopterin). New Engl J Med 1948; 238: 787-793787–793.</ref>.

Iki 2008 metų ūminė leukemija buvo diagnozuojama nustačius 20% ar daugiau nebrandžių baltųjų kraujo ląstelių ar jų pirmtakų - – [[blastas|blastų]] iš visų branduolį turinčių ląstelių periferiniame [[kraujas|kraujyje]] arba [[kaulų čiulpai|kaulų čiulpuose]]. Šiuo metu šis kriterijus tebegalioja, tačiau lemiami yra citogenetiniai ir molekulinės genetikos metodais nustatomi pakitimai piktybinėse ląstelėse. Juos nustačius, blastų skaičius nebeturi reikšmės ir diagnozė laikoma patvirtinta. Atskiri diagnostiniai kriterijai egzistuoja eritroblastinei leukemijai. Lėtinės leukemijos formos irgi turi atskirus diagnostinius kriterijus, visi jie remiasi periferinio [[kraujas|kraujo]] ląstelių skaičiumi, kaulų čiulpų pakitimais, ląstelių morfologiniais požymiais ir [[citogenetika|citogenetiniais]] bei molekuliniais genetiniais radiniais.

Pagal klinikinę eigą ir ląstelių brandumo laipsnį leukemija skirstoma į dvi grupes: [[ūminis|ūminę]] ir [[lėtinis|lėtinę]] formas. <br />

Ši klasifikacija neturi didesnės praktinės reikšmės.<br />

Ūminei leukemijai būdinga staigi pradžia ir greitas nebrandžių leukocitų ([[blastas|blastų]]) dauginimasis greitai sutrikdant normalių kraujo ląstelių brendimą. Šiuo atveju būtinas greitas ir intensyvus gydymas, jo netaikant ligoniai miršta per keletą savaičių. Istoriškai plačiai tebenaudojama 1976 metais paskelbta FAB ({{en|French-American-British}}) klasifikacija<ref>Bennett, J. M., Catovsky, D., Daniel, M.-T., Flandrin, G., Galton, D. A. G., Gralnick, H. R. and Sultan, C. (1976), Proposals for the Classification of the Acute Leukaemias French-American-British (FAB) Co-operative Group. British Journal of Haematology, 33: 451–458. doi: 10.1111/j.1365-2141.1976.tb03563.x</ref> suskirstė visas ūmines leukemijas į 3 stambias grupes pagal vėžinių ląstelių kilmę. Kiekvienoje iš šių grupių dar buvo išskirti papildomi leukemijų tipai. Nors šiandien egzistuoja nauji leukemijos klasifikavimo principai, FAB klasifikacija tebėra plačiai naudojama klinikinėje praktikoje, kadangi jos pagrindas yra paprasti ir lengvai nustatomi leukemijai būdingų ląstelių - – [[blastas|blastų]] morfologiniai požymiai.

| [[Ūminė limfogeninė leukemija]] (ŪLL)|| L1-L3|| Blastams nebūdingos granulės citoplazmoje.

[[Vaizdas:AMLCase-66.jpg|miniatiūra|Ūminei mielomonocitinei leukemijai būdingas dantenų išvešėjimas - – hiperplazija]]

Ūminės leukemijos formos gydomos [[priešvėžiniai vaistai|priešvėžiniais vaistais]], dažniausiai skiriama [[chemoterapija]], kai kuriais atvejais būna reikalinga [[kamieninių kraujo ląstelių transplantacija]]. Išimtis yra [[ūminė promielocitinė leukemija]] - – šiai leukemijos formai galimas efektyvus gydymas nenaudojant [[citostatikai|citostatikų]]. <br />

[[Lėtinė mieloleukemija]] labai sėkmingai gydoma tirozinkinazės inhibitoriais, kurie per pastaruosius dešimtemčiusdešimtmečius ją pavertė lėtine ir gana lengvai išgydoma ar kontroliuojama liga bei ženkliai pagerino pacientų prognozę.<br />