Lietuvos krikštas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kadangi [[baltai|baltų]] gyvenamieji plotai driekėsi tarp miškų ir pelkių, atokiau nuo ankstyvųjų Europos centrų, bandymai pakrikštyti baltus prasidėjo palyginti vėlai. Patys pirmieji istoriniuose šaltinuose minimi bandymai – nesėkmingos [[Adalbertas Prahiškis|Adalberto]] ir [[Brunonas Kverfurtietis|Brunono]] misijos prūsų žemėse [[X a.]] pab. – [[XI a.]] pr. [[XII a.]] pab. prasidėjus krikščioniškoms misijoms Latvijoje ir [[XIII a.]] Prūsijoje Lietuva išliko vienintelė krikščionybės nepaliesta baltų teritorija. Tačiau plečiantis Lietuvos valstybei į rytus ir susidūrus su jau pakrikštyta [[Kijevo Rusia]], dalis rytų Lietuvos didikų jau tada perėmė [[stačiatikybė|stačiatikybę]]. [[1251]] m. Lietuvos centralizatoriumi laikomas kunigaikštis [[Mindaugas]] politiniais sumetimais priėmė krikščionybę (katalikybę), o [[1251]] m. [[liepos 17]] d. bule popiežius [[Inocentas IV]] Lietuvą paskelbė karalyste, pavaldžią Romos vyskupui. Tačiau po sėkmingo [[1260]] m. [[Durbės mūšis|Durbės mūšio]] Mindaugas grįžo prie lietuvių religijos ir krikščionybės invazija buvo sustabdyta. Vėliau iki pat Vytauto ir Jogailos nei vienas iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių nepriėmė krikščionybės, nors dėl to vedė derybas su įvairiomis šalimis. Tačiau dalis didikų, ypač valdžiusių rytines, slaviškąsias [[LDK]] žemes priėmė stačiatikybę, fainuoliukų klubo[[Medija:]]LDK teritorijoje veikė visiška tikėjimo laisvė.