Raudonės pilis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas (iš [[Prūsija|Prūsijos]] kilęs miško eksportuotojas) XVI a. pabaigoje Raudonėje pagal olandų architekto [[Nornhardtas|Nornhardto]] projektą pasistatė [[renesansas|renesanso]] stiliaus įtvirtintus dvaro rūmus – pilį. XVII a. 2-ojoje pusėje didelius perstatymus atliko [[Lietuvos didysis iždininkas]] ir [[Lietuvos didysis sekretorius]] Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (pilį pastačiusio pirklio anūkas), įrengęs čia savo rezidenciją. Tai buvo pilies klestėjimo metai. Vėliau, išmirus Kiršenšteinams, įsikūrė jų giminaičiai [[Olendskiai]] XVIII–XIX a. keliskart perstatė pilį (daugiausia pagal [[klasicizmas|klasicizmo]] tradicijas; autorius galėjo būti architektas [[Laurynas Stuoka-Gucevičius]]).

 

Pilį apgadino gaisras. [[1811]] m. ją iš Olendskių nusipirko [[Jekaterina II|Jekaterinos II]] favoritas grafas [[Platonas Zubovas]], kuris keitė daugiau jos vidų, tačiau taip pat rekonstravo pilį, iškasė tvenkinius, pastatė neogotikinio stiliaus malūną. [[Dmitrijus Zubovas|Dmitrijaus Zubovo]] duktė Sofija von Pirch-Kaisarova [[1854]]–[[1877]] m. vėl pagal [[Cezaris Anikinis|L. C. Anikinio]] projektą perstatė pilį, kuri įgavo [[neogotika|neogotikos]] bruožų ir dabartinę išvaizdą. [[1877]] m. pilį jau valdė Kaisarovos dukra Sofija Waxell, o veliau ir anūkė, taip pat Sofija, ištekėjusi už portugalo [[José Carlosas de Faria e Castro|José Carloso de Faria e Castro]]. [[1903]] m. atliktas kapitalinis pilies remontas, tačiau per [[Pirmasis pasaulinis karas|I pasaulinio karą]] smarkiai nuniokota ir išgrobta. Po karo [[de Faria e Castro]] giminė nuskurdo ir pilis [[1934]] m. buvo parduota iš varžytynių – ją įsigijo LR švietimo ministerija, vėliau perduota Lietuvos bankui.