Skrandis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atšauktas naudotojo 78.58.126.163 (Aptarimas) darytas keitimas 4508020 |
|||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Gray1050-stomach.png|thumb|230px
'''Skrandis''' ({{el|gaster}}, {{la|ventriculus}}) – praplatėjusi gyvūnų [[virškinimo sistema|virškinimo]] organų sistemos dalis. Jis prasideda nuo stemplės ir pereina į dvylikapirštę [[Plonoji žarna|plonąją žarną]]. Skrandis yra tuščiaviduris ir sudarytas iš raumeninių audinių. Jo forma panaši į [[Kriaušė|kriaušę]] ir nuolat kinta, priklausomai nuo jame esančių dujų, maisto kiekio ir gretimų organų būklės. Vidutinė skrandžio talpa 1,3–1,5 l, tačiau gali svyruoti 1–3 litrų ribose. Skrandžio paviršiaus plotas 600–800 cm². Žmogaus ir daugelio gyvūnų skrandis yra vienos sekcijos, o atrajojančių gyvūnų ir [[paukštis|paukščių]] skrandis turi keletą atskirtų dalių (sekcijų).
[[Vaizdas:SkrandžioDugnas.JPG|thumb|right|250px|Skrandžio dugno epitelis]]
Eilutė 28:
== Skrandžio forma ==
Gyvo žmogaus ir lavono skrandžio forma labai skiriasi. Tuščias ir tiriamas tuoj pat po mirties skrandis yra mažas ir pailgas, labai primenantis [[žarna|žarnos]] dalį, bet nesunku atpažinti pagal taukines einančias nuo abiejų skrandžio kreivių. Vėliau atsipalaiduoja [[raumuo|raumenys]], skrandis prisipildo dujų, virsta praplatėjusiu maišu, platesniu kairėje ir viršuje, siaurėjančiu dešinėn ir žemyn.
eilutė 66 ⟶ 65:
== Rentgeninis skrandžio vaizdas ==
Klinikoje dėl labai paplitusių skrandžio ligų dažnai tenka tirti skrandį rentgenologiškai. Norint nustatyti skrandžio ligos pobūdį, reikia žinoti normalų jo vaizdą.
Skrandžio rentgeniniam vaizdui įvertinti yra specialūs terminai. Toji skrandžio vieta, į kurią nukrinta nurytas maistas, vadinama skrandžio ančiu, ''sinus ventriculi''. Skrandžio dugnas, į kurį susirenka dujos, rentgenologiškai vadinamas skliautu, ''fornix''. Gyvame skrandyje, tarp skrandžio kūno ir prievarčio urvo, yra fiziologinis raukas, ''sphincter antri''. Visa skrandžio ertmė iki prievarčio urvo rauko vadinama virškinimo maišu, ''saccus digestorius'', o už prievarčio urvo rauko – išskiriamuoju kanalu, ''canalis egestorius''.
eilutė 78 ⟶ 76:
* Kojinės formos skrandis yra beveik vertikalus. Jo išskiriamas kanalas užsiriečia į viršų dar staigiau negu kablio formos skrandžiuose. Tokios formos skrandis visas būna kairėje pilvo pusėje ir nutįsta žemyn net už linijos, jungiančios [[Klubakaulis|klubakaulius]]. Kojinės formos skrandžius dažniausiai turi doligomorfinio kūno sudėjimo žmonės.
Be šių minėtų formų, yra daug skrandžio formos ir padėties variacijų, matomų tiriant rentgenologiškai.
== Skrandžio kraujagyslės ir nervai ==
Arterinį kraują skrandis gauna iš pilvo aortos ventralinės šakos – pilvinio kamieno iš visų trijų jo šakų. Pilvinio kamieno šaka kairioji skrandžio [[arterija]] eina mažąja skrandžio kreive nuo įskrandžio, dešinioji skrandžio arterija taip pat eina mažąja kreive nuo prievarčio. Didžiąja kreive eina skrandžio taukinės arterijos iš bendrosios [[kepenys|kepenų]] arterijos, o kairioji iš [[blužnis|blužnies]] arterijos. Kreivėse arterijos jungiasi. Skrandžio dugną dar maitina trumposios skrandžio arterijos, atsišakojančios iš blužnies arterijos.
eilutė 91 ⟶ 87:
== Skrandžio sulčių sekrecija ==
Per parą žmogaus
▲Per parą žmogaus :D skrandžio gleivinės ląstelės išskiria 2 – 3 litrus hipertoniškų sulčių, kurių kiekis ir sudėtis kinta, nes priklauso nuo maisto sąvybių. Skrandžio gleivinėje struktūriškai ir funkciškai skiriamos keturios ląstelių rūšys: pagrindinės ląstelės, esančios skrandžio dugne bei prievartyje, gamina ir išskiria [[Fermentas|fermentus]]; dengiamosios ląstelės (parietalinės), esančios skrandžio dugne, gamina ir išskiria druskos rūgštį (HCl) ir antianeminį faktorių, kuris skatina [[Kobalaminas|vitamino B12]] rezorbaciją, būtiną eritropoezei; papildomos ląstelės, esančios skrandžio dugne ir prievartyje, išskiria muciną; endokrininės ląstelės, išskiriančios histaminą (putliosios ląstelės), serotoniną (argentofilinės ląstelės) ir gastriną (G ląstelės).
Grynos skrandžio sultys yra skaidrios, vandeningos, bespalvės, rūgščios reakcijos (pH 1–2), specifinio kvapo, turinčios nedaug gleivių. Jose yra organinių ir neorganinių medžiagų.
== Druskos rūgštis ==
Vienas iš svarbiausių skrandžio sulčių komponentų yra '''HCl'''. Jos gamyba dengiamosiose skrandžio gleivinės ląstelėse susijusi su apykaitos procesais, vykstančiais skrandžio gleivinėje. Virškinimo metu medžiagų apykaita skrandžio liaukų ląstelėse intensyvėja, todėl dengiamosiose ląstelėse gaminama CO2, kuris jungdamasis su vandeniu ir veikiamas fermento karboanhidrazės, sudaro greitai disocijuojančią į H+ ir HCO3- jonus anglies rūgštį (H2CO3). H±K+ AT faze perneša H+ jonus į ląstelės kanalėlius. Cl- jonai taip pat patenka į dengiamąją ląstelę, ir H+ jonai jungiasi su Cl-. HCl iš šakotų ląstelės kanalėlių išskiriama į skrandžui spindį. HCO3- jonai difunduoja į kraują ir, reguodami su Na+, sudaro bikarbonatus, kurie vartojami sulčių gamybai.
eilutė 105 ⟶ 99:
== Fermentų sekrecija ==
Skrandžio pagrindinės ląstelės išskiria fermentus, skaidančius baltymus. Svarbiausias proteolizinis fermentas – pepsinas. Skrandyje druskos rūgštis, atskeldama nuo profermento (pepsinogeno) inhibuojantį faktorių, paverčia jį aktyvių fermentu – pepsinu. Nedidelė pepsinogeno dalis rezorbuojama į kraują ir kaip uropepsinogenas išsiskiria su šlapinu. Optimalaus pepsino veikimo pH – 1
▲Skrandžio pagrindinės ląstelės išskiria fermentus, skaidančius baltymus. Svarbiausias proteolizinis fermentas – pepsinas. Skrandyje druskos rūgštis, atskeldama nuo profermento (pepsinogeno) inhibuojantį faktorių, paverčia jį aktyvių fermentu – pepsinu. Nedidelė pepsinogeno dalis rezorbuojama į kraują ir kaip uropepsinogenas išsiskiria su šlapinu. Optimalaus pepsino veikimo pH – 1 – 2. Pepsinas baltymus skaido į įvairaus dydžio peptidus, kurių mišinys vadinamas peptonu. Jis skaido ir sunkiai virškinamą kolageną. Kitas baltymą virškinantis fermentas – gastriksinas veikliausias būna, esant pH 3,2–3,5. Jo poveikis panašus į pepsino. Pepsinas ir gastriksinas sudaro apie 95% skrandžio sulčių proteolizinio aktyvumo. Susidariusius skrandyje polipeptidus toliau virškina kasos proteazės plonojoje žarnoje. Plačios baltymus hidrolizuojančių fermentų pH ribos suteikia galimybę, keičiantis aplinkos ir vidaus sąlygoms, šiai fermentinei sistemai veikti. Naujagimių skrandžio sultyse yra fermento chimozino, kurio optimalus pH 5–7. Jis skaido pieno baltymus: chimozino katalizuojamas pieno baltymas virsta netirpiu kazeinu.
Su maistu patekę riebalai (lipidai) burnoje nepakinta, nes seilėse nėra fermentų, kurie galėtų katalizuoti jų hidrolizę. Beveik nekinta riebalai ir skrandyje, nes jame nėra reikiamų riebalams emulguoti sąlygų.
eilutė 113 ⟶ 106:
== Skrandžio sulčių sekrecijos fazės ir reguliacijos mechanizmai ==
* Refleksinė skrandžio sulčių sekrecijos fazė.
eilutė 127 ⟶ 119:
== Skrandžio motorika ==
Skrandžio motorinė veikla atlieka šias pagrindines funkcijas: valgant, kaupiantis maistui skrandyje, plastiškieji lygieji raumenys atsipalaiduoja, ir spaudimas skrandžio ertmėje mažai kinta; sumaišo maistą su sultimis ir susidariusi pusiau skysta tyrelė pradedama virškinti; periodiškai susitraukiant lygiesiems raumenims, atskiromis porcijomis skrandžio turinys patenka į dvylikapirštę žarną. Tuščio skrandžio raumenys yra įtempti, jo sienelės susiglaudžia, lieka tik nedidelis ištįsęs tarpas, kurio apatinė dalis pilna skysčio, o viršutinė – oro. Suaugusių žmonių skrandyje vidutiniškai 3 litrai. Skrandžio atskirų dalių funkcijos nevienodos: skrandžio dugno sritis turi daug liaukų, jai būdinga veikla. Prievartyje, kuriame geriau išsivystę lygieji raumenys, maistas intensyviai mechaniškai smulkinamas, maišomas su sultimis ir paverčiamas tyrele, kuri periodiškai išstumiama iš skrandžio.
eilutė 156 ⟶ 147:
== Toksikoinfekcija ==
Bakterinės kilmės maisto toksikoinfekcija yra ūminė, trumpalaikė skrandžio ir žarnyno trakto infekcinė liga, kurią sukelia bakterijos bei jų nuodai, patekę drauge su maistu į žmogaus virškinimo traktą.
eilutė 188 ⟶ 178:
== Naudota literatūra ==
* „Žmogaus anatomija“ 1 dalis, 2008 metai, Vilniaus
* „Žmogaus anatomija“, 1984 metai, leidykla „MOKSLAS“ , S. Pavilionis, E. Burneckis, V. Gavelis, R. Mikėnienė, R. Stropus, K. Tamašauskas, A. Urbonas, S. Žvirdauskas▼
▲„Žmogaus anatomija“, 1984 metai, leidykla „MOKSLAS“ , S. Pavilionis, E. Burneckis, V. Gavelis, R. Mikėnienė, R. Stropus, K. Tamašauskas, A. Urbonas, S. Žvirdauskas
* Abraitis R., Cibas P. ir kt. (1999), Žmogaus fiziologija, Kaunas.▼
* Anusevičienė O. V., Cibas P., Lilienė L. (2002), Žmogaus anatomija ir fiziologija, Kaunas.▼
▲„Mikrobiologija“, leidykla „MOKSLAS“, V. Girdzijauskas, D. Vikonytė – Vasiljevienė.
▲Abraitis R., Cibas P. ir kt. (1999), Žmogaus fiziologija, Kaunas.
▲Anusevičienė O. V., Cibas P., Lilienė L. (2002), Žmogaus anatomija ir fiziologija, Kaunas.
{{Vikižodynas|skrandis|no=T}}▼
{{Žmogaus anatomija|Virškinimo sistema}}
▲{{Vikižodynas|skrandis|no=T}}
| |||