Friedrich Nietzsche: Skirtumas tarp puslapio versijų

* „Tragedijos gimimas“ ([[1872]]). „Tragedijos gimimas“ – F. Nietzsche’ės jaunystės vaisius. Tad kalba, priešingai vėlyvojo laikotarpio kalbai, nėra padrika ir nenuosekli, o gana lengvai suprantama. F.Nietzsche’ė svarstė Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatus. Pažvelgus į veikalo ištakas, sunku jį sieti su istorija, įvykiais, tvyrojusiais virš Vokietijos. F.Nietzsche’ės žodžiais tariant tai yra, “jaunystės kūrinys, kunkuliuojantis jaunatviška drąsa ir jaunatviška [[melodija]], nepriklausomas, užsispyrusiai savarankiškas” .Šiame kūrinyje Nietzsche kalba apie [[Apolonas|Apolono]] ir [[Dionisas|Dioniso]] pradus, formuojančius [[helena|helenų]] dvasią. [[Apolonas|Apolono]] pradas – nuostabi reginių vizija, poetinių kilčių paslaptis – yra nušvitimo, poetinis pradas. Jis žvelgia pro buities audinį, dalykuose įžvelgdamas kitą, dvasinę tikrovę, pranašaudamas apie dalykų esmę: "Apolono akis visada 'saulėta': net kai jis pyksta ir svaido nepatenkintus žvilgsnius, jame įžvelgiame puikų regėjimą" .Jau "Tragedijos gimime" jis atvirai išpažįsta dionisiškojo prado prioritetą ir niekinamai žvelgia į tuos, kurie lieka būties pusėje.

* „Apmastymai ne laiku“ ([[1873]]-[[1876]]; juos sudaro: „Davidas Strausas“, „Apie istorijos naudą ir žalingumą“, “[[Arthur Schopenhauer|Schopenhaueris]] kaip auklėtojas“, „Richardas Vagneris Bayreuthe“). Tai pirmieji rašiniai, skirti anų laikų dvasiai kritikuoti ir išreikšti pagarbą savo favoritams Schopenhaueriui ir Vagneriui; „Apmąstymuose“ nuplėšia žavesio skraistę nuo [[Vokietija|vokiečių]] [[Kultūra|kultūros]] hipertrofuotos savivokos, jos protagonistus pašiepia vadindamas „švietimo filisteriais“, o jos istoriškumą, kuris tėra tik drapiruotė ir tuščias [[fasadas]], laiko istorijos liga.

* „Linksmasis mokslas“ ([[1882]]). „Linksmasis mokslas“,- tai ne tiek Nietzsches požiūris, kiek istorinio proceso lemtis, uzgriuvusi tradicija kaip neprašytas ir nelauktas svečias. Nietzsche siekė parodyti, kad nėra ir negali būti vienintelio teisingo požiūrio į [[pasaulis|pasaulį]], o jeigu tokio vis dėlto atkakliai laikomasi, tai jį būtina dekonstruoti ir demaskuoti, kaip pernelyg žmogišką. Ir taip pradine mąstytojo samprotavimų pozicija tampa teiginys, kad [[Dievas|Dievo]] nėra, tiksliau, [[Dievas]] mirė. Šis „Linksmojo mokslo“ kur labiausiai ir atsiskleidė aukščiau paminėta [[mintis]]. Pasak ji žmogus yra [[laisvė|laisvas]], jis gali laisvai kurti ir tvarkyti bei planuoti savo [[gyvenimas|gyvenima]]. Jo nebevaržo jokie įsipareigojimai, moralės normos, išankstiniai nuosprendžiai, primesti iš viršaus.

* „Štai kaip [[Zaratustra]] kalbėjo“ ([[1883]]-[[1885]]). Poetas „[[Zaratustra|Zaratrustoje]] išliejo savo sielą ir vizijomis priartėjo prie [[religija|religijos]].Tai keturių dalių kūrinys parašytas poetine [[proza]] ir vaizdingai, [[metafora|metaforiškai]], sodria kalba įveda į filosofinį diskursą [[antžmogis|antžmogio]] viziją. Sąmoningai keldamas asociaciją su [[Naujasis Testamentas|Naujuoju Testamentu]] ir kartu pašiepdamas [[biblija|Bibliją]], [[Azija|Azijos]] pirmtako vardą turintis pranašas skelbia mokslą apie [[antžmogis|antžmogį]], kaip šioje [[žemė]]jė gyvenančio, savarankiško, mokančio išlaikyti [[dvasia|dvasios]] ir [[galia|galios]] pusiausvyrą, gyvenimui taip sakančio žmogaus [[utopija|utopiją]], žmogaus, kuris turi būti tokia pat [[alternatyva]] krikščioniškajai [[moralė|moralei]], „sunkio dvasiai“ ir gyvenimui, priešingam modernybės [[nihilizmas|nihilizmui]]. Čia filosofija pradeda būti „kūno vadovėliu“.