Francisco de Zurbarán: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Franciskas de Surbaranas''' (kitaip ''Fransiskas de Surbaranas'', isp. '''Francisco de Zurbarán''', [[1598]] m. lapkričio 7 − [[1664]] rugpjūčio 27 d.) – XVII a. [[Ispanija|ispanų]] [[Barokas|baroko]] tapytojas. DaugiausiaDaugiausiai vaizdavo vienuolius, dvasininkus ir krikščionių šventuosius.

Franciskas de Surbaranas gimė [[Fuentė de Kantosas|Fuentė de Kantoso]] miestelyje [[Estremadura|Estremaduroje]]. Pakrikštytas [[1598]] m. lapkričio 7 d. Jis anksti parodė polinkį piešimui ir tėvai, kurie buvo smulkių pirklių šeima, nusiuntė jį apie 1614-15 m. mokintis į [[Sevilija|Sevilijos]] dailininko Pedro Díaz de Villanueva dirbtuves. Spėjama, kaip kaipkad [[piligrimas|piligrimavimo]], kelionės metu Surbaranas galėjo pabūvoti [[Italija|Italijoje]]. 1616 m. datuojamas pirmasis jo paveikslas „Nekaltas prasidėjimas“. Pirmasis darbas rodo, kad Surbaranas buvo mokomas natūralistinės ispanų dailės, kurioje išaugo visa karta reikšmingų IspanijoasIspanijos tapytojų. Sekantis Surbarano pasirašytas darbas datuotas tik 1625 m. 1617-28 m. Surbaranas praleido [[Lerena|Lerenos]] mieste, netoli gimtųjų vietų. Tikriausiai tai susiję su vedybomis 1617 m. Jo pirmoji žmona María Paet mirė 1624 m., porai buvo pagimdžiusigimę 3 vaikusvaikai. 1625 m. jisSurbaranas vedė turtingą Lerenos miesto našlę Beatriz de Morales. Lerenoje Surbaranasdailininkas atlikinėjo religinius paveikslus apylinkės [[vienuolynas|vienuolynams]] ir [[bažnyčia|bažnyčioms]].

1625 m. jis buvo užsakytas sukurti [[altorius|altorinį]] paveikslą Šv. Petro tema Sevilijos katedroje. 1626 m. Surbaranas pasirašė kontraktą 21 paveikslų serijai Šv. Petro Nolasko tema, kurie buvo skirti naujai pastatytam ''San Pablo el Real'' vienuolynui Sevilijoje. Šie paveikslai išgarsino dailininką. Maždaug tuo metu Surbaranas atliko keletą paveikslų [[Šv. Bonaventūras|Šv. Bonaventūro]] tema, aplankė Madride [[Diegas Velaskesas|Diegą Velaskesą]]. 1629 m. Sevilijos miesto tarybos kvietimu Surbaranas persikėlė į Seviliją, kur gyveno iki 1658 m. 1639 m. mirė jo antroji žmona, o 1644 m. jis vedė trečiąkart, vėl pasiturinčią našlę Leonor de Tordera. 1630-ųjų viduryje Surbaraną lydėjo sėkmė, jis buvo pasiturinčiu žmogumi. 1638 m. dekoravo šventinį [[laivas|laivą]], kurį Sevilijos miestas padovanojo karaliui. Tuo metu jis susilaukė vienintelio karališkojo užsakymo naujai pastatytuose Buen Retiro rūmuose Madride (neišlikę). Kartu tai buvo keletas vieninteliųvieninteliai Surbarano paveikslųpaveikslai mitologinėmis-alegorinėmis temomis.

Vėlesniais metais Surbarano talentas smuko, jis pradėjo gauti mažiau užsakymų ir nuskurdo. Jo dailė rodė provincialumo ženklus. 1658 m. dailininkas persikėlė į Madridą ieškodamas užsakymų. Tačiau jau tuo metu negalėjo atlaikyti kitų dailininkų konkurencijos, buvo laikomas senamadišku lyginant su [[Bartolomé Esteban Murillo]]. Paskutiniu jo darbu laikomas 1662 m. paveikslas „Madona su Kūdikiu ir Šv. Jonu Krikštytoju“ ([[Bilbao]] muziejuje). Surbaranas mirė beveik visų užmirštas [[1664]] rugpjūčio 27 d. Madride. Buvo palaidotas ''Recoletos Agustinos Descalzos'' bažnyčioje. Vėliau bažnyča buvo nugriauta ir Surbarano kapas pražuvo. Surbarano dailės darbams būdingas tenebrizmas ir [[Karavadžo]] dailės bruožų įtaka. Temos išskirtinai religingos. Vienu žinomiausių jo darbų yra „Šv. Bonaventūras ir angelas“, kuriame vaizduojamas [[Šv. Bonaventūras]], maldoje prašantis Dangaus pagalbos dėl naujo [[popiežius|popiežiaus]] išrinkimo, ir vizijoje jam pasirodantis [[angelas]] su patarimu.