Indijų vicekaralystė: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Indijų vicekaralystė''' ({{es|Virreinato de las Indias}}) ar '''Indijų gubernija''' - – pirmoji Ispanijos kolonija [[Naujasis Pasaulis|Naujajame Pasaulyje]], egzistavusi 1493-1526 1493–1526 m. [[Karibų jūra|Karibų jūros]] salose ir Pietų Amerikos žemyno šiaurinėse pakrantėse.

1492  m. gruodžio 5 d. [[Kristupas Kolumbas]] pirmosios savo ekspedicijos metu pasiekė [[Haitis (sala)|Haičio salą]] ir pavadino ją {{es|La Española}}. Vietiniai gyventojai [[tainai]], tikėdami kad europiečiai yra antgamtinės būtybės, juos priėmė labai pagarbiai. Tainų [[kasikas]] Guakanagaris ({{en|Guacanagari}}) Kolumbą ir jo vyrus maloniai priėmė, aprūpino viskuo, ko šiems reikėjo.

Kolumbas sudarė sutartį su Guakanagariu. Sudužus laivui „Santa Marija“ Kolumbas nutarė įkurti nedidelį [[fortas|fortą]], kuris turėjo patvirtinti jo teises į salą. Fortas buvo pavadintas {{es|La Navidad}} 'Kalėdos', kadangi būtent [[Kalėdos|Kalėdų]] dieną sudužo laivas ir buvo nutarta įkurti fortą. Forto [[Įgula (fortifikacija)|įgula]] susiskaidė, labiau agresyvi įgulos dalis ėmė kivirčytis su tainais bei ciguajais ({{en|ciguayo}}) ir makoriksais ({{en|macorix}}), net ėmė grobti jų moteris. Ispanų ir kai kurių saviškių silpnu laikomas Guakanagaris bandė susitaikyti su ispanais, kurie šiuos veiksmus palaikė silpnumo ir pasidavimo požymiu. Galingas maguanų kasikas Kaonabas ({{en|Caonabo}}) atakavo ispanų fortą, ir ''La Navidad'' buvo sunaikinta.

Ispanijos karalius [[Ferdinandas V]] grįžusiam Kolumbui 1492  m. balandžio 17 d. dokumentu visam laikui atidavė atrastas ir kitas žemes (salas ir žemyną), taip pat suteikdamas jam gubernatoriaus ir vicekaraliaus titulą. 1493  m. į salą atvyko antroji K. Kolumbo ekspedicija, ir Kolumbas įkūrė pirmąją ispanų koloniją [[Naujasis Pasaulis|Naujajame Pasaulyje]] - – [[Izabela (miestas)|Izabelos miestą]] ({{es|La Isabela; Villa Isabela}}). 1496  m. K. Kolumbo brolis [[Bartolomėjus Kolumbas]] pietinėje Espanjolos salos pakrantėje įkūrė ''[[Santo Domingas|Santo Domingo de Guzmán]]'' miestą, kuris tapo nauja ispanų valdų sostine. Apie 400 000 salos gyventojų tainų netrukus buvo pavergti ir priversti dirbti aukso kasyklose. Dėl priespaudos, priverstinio darbo, bado, ligų ir masinių žudymų jų skaičius smarkiai mažėjo, ir, manoma, 1535  m. jų teliko 60 000.<ref name="Hartlyn1998">{{cite book |title=The Struggle for Democratic Politics in the Dominican Republic |last=Hartlyn |first=Jonathan |authorlink= |coauthors= |year=1998 |publisher=University of North Carolina Press |location=Chapel Hill |isbn=0807847070 |pages=24 }}</ref>

Kolumbas praplėtė gubernijos teritorijas, atrasdamas ir prijungdamas [[jamaika|Jamaiką]], [[Puerto Rikas|Puerto Riką]], [[Kuba|Kubą]] ir smulkesnes salas. Trečiosios kelionės metu (1498  m.) jis atrado [[Margaritos sala|Margaritos]] ir [[Trinidadas|Trinidado]] salas bei patį Amerikos žemyną - – [[Parijos pusiasalis|Parijos pusiasalį]]. Visa tai išplėtė vicekaralystės teritorijas. [[Alonso de Ojeda]] ir [[Vicente Yáñez Pinzón]] atradimai Pietų Amerikos pakrantėse leido įkurti naujas gubernijas žemyne ir dar labiau praplėtė vicekaralystės teritorijas.

1500  m. Kolumbui išvykus toliau tyrinėti ir grįžus į Ispaniją, naujų teritorijų gubernatoriumi tapo [[Francisco de Bobadilla|Fransiskas de Bobadila]] ({{es|Francisco de Bobadilla}}). Kolonistų kaltinimai, kad Kolumbas netinkamai valdė, dar labiau supainiojo vietinę politinę padėtį. 1502  m. de Bobadilą gubernatoriaus poste pakeitė ''[[Nicolás de Ovando]]'', kuris buvo išsikėlęs planą didinti ispanų įtaką regione. Jo politika tainų atžvilgiu buvo itin žiauri. Po Kolumbo mirties (1506  m.) jo sūnus [[Diegas Kolumbas]] siekė susigrąžinti jo tėvui ir jam teisėtai priklausiusias žemes, ir pradėjo teisminį procesą. 1509  m. jis paskirtas gubernatoriumi, o 1511  m. susigrąžino vicekaraliaus titulą. Su nedideliais pertrūkiais, jis valdė guberniją iki 1524  m.

Nuo 1500  m. ispanų naujai užimamos teritorijos Centrinėje Amerikoje nebebuvo priskiriamos vicekaralystei, o egzistavo kaip atskiros kolonijos. Todėl vicekarlystės teritorija nebesiplėtė. Be to, 1518  m. nuo vicekaralystės atskilo didžiausia jos sala [[Kuba]] (suformuota [[Kubos generalkapitonija]]), kuri nustelbė Espanjolos reikšmę tolesnėje [[konkista|konkistoje]]. Diegui mirus 1526  m. teises į vicekaraliaus titulą paveldėjo jo sūnus [[Luis Colón y Toledo]]. Jo mažametystės laikais visos Kolumbų šeimos teisės į naujai atrastas teritorijas ir vicekaralystė buvo panaikintos, o kaip kompensacija 1537  m. šeimai duota nedidelė teritorija dabartinėje Panamoje - – [[Veragvos kunigaikštystė]].

Nuo 1526  m. vicekaralystė paversta [[Santo Domingo generalkapitonija]] ir (kartu su Kuba) priskirta tuo pat metu įkurtai [[Santo Domingo audiencija]]i.

1501  m. Ispanijos monarchai (Aragono karalius [[Ferdinandas II Katalikas|Ferdinandas II]] ir Kastilijos karalienė [[Izabelė I]]) pirmą kartą suteikė [[Karibų jūra|Karibų jūros]] kolonistams teisę įvežti [[vergai|vergus]] iš Afrikos, kurie pirmieji buvo atvežti 1503  m. Atvežtieji vergai atsivežė ir savo kultūrą, kuri padarė didelę įtaką dabartinės Dominikos respublikos kultūrai.

1510  m. į Ispanjolą iš Ispanijos buvo atvežta 250 [[juodieji ladinai|juodųjų ladinų]] partija. Dar aštuoneriais metais vėliau į [[Vest Indija|Vest Indiją]] imta masiškai vežti Afrikoje gimusius negrus. Ispanjoloje imta auginti [[cukranendrė|cukranendres]], 1516  m. buvo pastatytas pirmas cukraus fabrikas Naujajame Pasaulyje. <ref name="Sharpe1998">{{cite web |url=http://www.siu.edu/~ebl/leaflets/sugar.htm |title=Sugar Cane: Past and Present |accessdate=2008-07-15 |last=Sharpe |first=Peter |coauthors= |date=1998-10-26 |work= |publisher=}}</ref> Didėjantis darbo jėgos poreikis cukranendrių auginimui vedė prie to, kad du dešimtmečius įvežamų vergų iš Afrikos skaičius didėjo eksponentiškai. Pirmas didelis vergų sukilimas Amerikoje įvyko Santo Dominge 1522  m., kai sukilo gubernatoriaus Diego Kolumbo cukranendrių plantacijoje dirbę vergai [[volofai]]. Daug sukilėlių sugebėjo pabėgti į kalnus, kur kartu su tainų likučiais sudarė [[maronai|maronų]] bendruomenes.

Cukranendrių auginimas itin padidino Ispanijos pajamas saloje, bet daug vergų pabėgdavo į salos gilumą, kur sunkiai praeinamuose kalnuose sudarė didėjančias [[maronai|maronų]] ({{es|cimarrónes}} pažodžiui 'sulaukėję, gyvenantys kalnų viršūnėse') bendruomenes. Apie 1540  m. maronų gaujos buvo tokios gausios, kad kaimo vietovėse tarp plantacijų ispanai galėjo keliauti tik didelėmis ginkluotomis grupėmis.

Nors ankstyvuoju kolonijos laikotarpiu didžiuma vietos indėnų (tainų) buvo sunaikinti, likusieji ėmė vykdyti išsivadavimo kovą. Vienas iš tainų kasikų, Enrikilas ({{es|Enriquillo}}) 1519-1533 1519–1533 m. sėkmingai kovojo su ispanais. Jis vadovavo į kalnus pasitraukusiems tainams, keturiolika metų nepaliaujamai atakavo ispanus. Galų gale ispanai jam pasiūlė taikos sutartį, 1534  m. perdavė jam ir jo pasekėjams miestą. Tačiau šis miestas neilgai egzistavo, nes po kelerių metų vergų sukilimo metu buvo visiškai sudegintas, o gyventojai - – išžudyti.

* 1492-15001492–1500 [[Kristupas Kolumbas]];

* 1496-14981496–1498 [[Bartolomėjus Kolumbas]] ([[adelantado]]);

* 1500-15021500–1502 [[Francisco de Bobadilla]], Indijų gubernatorius;

* 1502-15091502–1509 [[Nicolás de Ovando]], Indijų gubernatorius;

* 1509-15181509–1518 [[Diegas Kolumbas]], Indijų gubernatorius;

* 1515-15161515–1516 Cristóbal Lebrón;

* 1516-15191516–1519 Luis de Figueroa, Bernardino de Manzanedo, ir Ildefonso de Santo Domingo;

* 1519-15201519–1520 Rodrigo de Figueroa

* 1520-15241520–1524 [[Diegas Kolumbas]]