Edmund Burke: Skirtumas tarp puslapio versijų

| veikla = airių politikas, rašytojas, oratorius, [[politikos teorija|politikos teoretikas]] ir [[filosofija|filosofas]], ilgą laiką ėjęs pareigas [[Didžiosios Britanijos Bendruomenių Rūmairūmai|Didžiosios Britanijos Bendruomenių Rūmuoserūmuose]] atstovaudamas [[Vigai|Vigų]] (angl. [[{{en|Whig]]}}) partiją. Išrinktas į Bendruomenių Rūmusrūmus, netrukus išgarsėjo kaip vienas ištikimiausių [[Opozicija|opozicijos]] šalininkų ir karštas [[Socializmas|Socialiųsocializmo]] idėjų ir institucijų rėmėjas.

'''Edmundas Berkas''' ({{en|Edmund Burke}}, [[1729]] m. [[sausio 12]] d. Dubline – [[1797]] m. [[rugpjūčio 9]] d.) – airių politikas, rašytojas, oratorius, [[politikos teorija|politikos teoretikas]] ir [[filosofija|filosofas]], ilgą laiką ėjęs pareigas [[Didžiosios Britanijos Bendruomenių Rūmai|Didžiosios Britanijos Bendruomenių Rūmuoserūmuose]] atstovaudamas [[Vigai|Vigų]] (angl. [[{{en|Whig]]}}) partiją. Išrinktas į Bendruomenių Rūmusrūmus, netrukus išgarsėjo kaip vienas ištikimiausių [[Opozicija|opozicijos]] šalininkų ir karštas [[Socializmas|Socialiųsocializmo]] idėjų ir institucijų rėmėjas.

Dažniausiai minimas dėl [[Amerika|Amerikos]] kolonijų, kovojusių prieš karalių [[GeorgeJurgis III|Jurgį III]], palaikymąpalaikymo ir stipriąstiprios [[Didžioji PrancūzųPrancūzijos revoliucija|Prancūzijos Revoliucijosrevoliucijos]] kritikąkritikos. Dėl pastarosios E. Berkas tapo viena iš vedančiųjų figūrų [[konservatizmas|konservatyviojoje]] Vigų partijos frakcijoje (pramintapramintoje „Senaisiais Vigais“), kurios opozicijoje buvo revoliuciją rėmę „Naujieji Vigai“, vadovaujami [[Charles James Fox|Čarlzo Džeimso Fokso]]. E. Berkas taip pat publikavo filosofinį tekstą apie estetiką ir pradėjo leisti politikos apžvalgos žurnalą „[[Annual Register]], politikos apžvalgos žurnalą“.

Jis dažnai laikomas Anglųanglų-Amerikiečiųamerikiečių [[konservatizmas|konservatizmo]] pradininku. Tai buvo pirmasis mokslininkas, išdėstęs [[Konservatizmas|konservatizmo]] esmę ir susisteminęs jo principus („Apmąstymai apie [[Didžioji PrancūzųPrancūzijos revoliucija|DidžiojiDidžiąją Prancūzijos Revoliucijarevoliuciją]]“, 1790 m.). Aiškinosi, kokie įvykiai sunaikinokodėl [[Prancūzija|Prancūzijoje]] žlugo [[Monarchija|monarchijąmonarchija]]. Retas mintiesMinties istorijoje retas atvejis, kai idėjų sistema taip glaudžiai susijusi su vienu žmogumi bei vienu įvykiu, kaip modernusisšiuolaikinis konservatizmas su E. Berko vardu ir jo reakcija į Prancūzijos revoliuciją.

Išgarsėjęs kaip atkaklus Amerikos Revoliucijos rėmėjas ir karališkosios prerogatyvos kritikas, E. Berkas daugelį nustebino 1790-ais m. išleidęs savo knygą ''„[[Reflections on the Revolution in France]]''“ (Prancūzijos revoliucijos refleksijosapmąstymai). Šia knyga E. Berkas tapo vienas iš pirmųjų ir aršiausių [[Didžioji Prancūzų revoliucija|Prancūzijos revoliucijos]] priešininkų,. kuriąRevoliuciją jis matė ne kaip judėjimą link atstovaujamosios, konstitucinės demokratijos, bet kaip drastišką maištą prieš tradiciją ir kompetentingą valdžią, taip pat kaip eksperimentą, atitrūkusį nuo visuomenės realijų, užtikrinantį katastrofišką baigtį. Ankstesni E. Burke rėmėjai, tokie kaip [[Thomas Jefferson|Tomas Džefersonas]] ir partietis [[Vigai|Vigas]],vigas [[CharlesČ. JamesDž. Fox]]Foksas toliau šmeižė E. Berką, vadindami jį [[reakcionieriusReakcionierius|reakcionieriumireakcionierium]] ir demokratijos priešu. [[1791]]-ais m. atsakydamas į E. Berko poziciją, [[Thomas Paine|Tomas Peinas]] parašė ''„[[The Rights of Man]]''“ (Žmogaus Teisės). Tuo tarpuO kiti demokratiją remiantys politikai, tokie kaip amerikiečių politikas [[John Adams|Džonas Adamsas]], sutiko su BurkeE. PrancūzijosBerko revoliucijospožiūriu į Prancūzijos įžvalgomisrevoliuciją. Daugelis Berką gąsdinančių pranašavimųE. išBerko tiesųpranašavimų išsipildė, prasidėdami: karaliaus [[Liudvikas XVI|Liudviko XVI]] egzekucija, po to sekusiu ''la Grandesekęs Terreur''Didysis perioduteroras ir galiausiai [[Napoleonas|Napoleono]] autokratinio režimo įsigalėjimuįsigalėjimas.

Publikacijos metu E. Berko knyga ''Reflections„Reflections on the Revolution in France''France“ tapo labai kontroversiškaprieštaringa. Dėl nesuvaldyto rašybosnežaboto stiliaus ir faktų neatitikimo, daugelis pradėjo žiūrėti į E. Berką kaip į praradusį sveiką nuovoką. Tačiau Prancūzijoje prasidėjus prievartai ir chaosui, BurkeE. Berko darbas buvo įvertintas iš naujo, kaip teisingai įžvelgęs revoliucijos pasėkmespasekmes ir palaipsniui tapo žinomiausiu atoriausautoriaus darbu. Anglakalbėse šalyse E. Berkas laikomas moderniojošiuolaikinio [[konservatizmas|konservatizmo]] tėvu, o jo tekstai paveikė [[liberalizmasLiberalizmas|liberalųliberalizmo]] klasikų, tokiųkaip kaipantai [[Friedrich August von Hayek|Frydricho Augusto von Hajeko]] ir [[Karl Popper|Karlo Poperio]], [[politinė filosofija|politinę filosofiją]]. BurkeE. Berko „liberalusis“ konservatizmas pripažįsta palaipsnės reformos svarbą, bet atsisako teoretiniu pagrindu sukurtų ir bandomų įgyvendinti radikalių politinių permainų. Pastarieji principai neturėtų būti painiojami su autokratinio konservatyvizmokonservatizmo antirevoliucinėmis koncepcijomis, siūlytomis tokių veikėjų, kaip [[Joseph de Maistre]]. [[Marshall McLuhan|Maršalas Makluanas]] savo knygoje ''War„War and Peace in Global Village''Village“ (Karas ir taika pasauliniame kaime) cituoja E. Berką rašydamas: “pirmutinė„pirmutinė civilizuoto žmogaus teisė – yra teisė būti apsaugotam nuo savo paties neišmanymo pasėkmių”pasekmių“.