Rankinė granata: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:F1 grenade travmatik com 01 by-sa.jpg|thumb|Granata F1]]
[[Vaizdas:Bundesarchiv Bild 146-1970-073-07, Bei Sedan, Sturmtrupp bei Ausbildung.jpg|thumb|Vokietijos armijos kareiviai metantys granatas [[1PK|Pirmojo pasaulinio karo]] vakarų fronte, prie [[Sedanas (miestas)|Sedano]].]]▼
'''Granata''' – mažas, rankinis sprogstamasis [[ginklas]], skirtas naikinti žmones ir šarvuotąją [[Technika (įranga)|techniką]] (prieštankinė granata) iš pakankamai artimo nuotolio. Žodis kildinamas iš [[granatmedis|granatmedžio]] vaisiaus prancūziško ar ispaniško pavadinimo. Šio augalo vaisius priminė ankstyvus granatų modelius. Dažniausiai granatos į taikinius mėtomos rankomis, tačiau egzistuoja ir specialūs įrenginiai ar ginklai, kurie palengvina ir patolina granatų mėtymą.
== Žodžio kilmė ==
Žodis kilęs iš italų kalbos. Granata taip pavadinta dėl to, kad panaši į [[granatas (vaisius)|granato vaisių]].{{išnaša|Рут М. Э. Этимологический словарь русского языка для школьников. Екатеринбург, 2007, 100 psl. ISBN 978-5-9757-0112-1}}
==Istorija==
Kada buvo sumanyta, kad į priešą galima sviesti šį tą daugiau nei paprastą akmenį tiksliai nežinoma. Manyti, jog granatos istorija prasidėjo ėmus naudoti [[parakas|paraką]], – netikslu.
[[Antika|Antikos]] jūrų mūšiuose ant priešo laivo denio švystelta [[amfora]] su negesintomis kalkėmis ar [[nafta]] laikomas argi ne cheminių ar padegamųjų granatų prototipi.
[[File:Liquid fire granades Chania.jpg|thumb|Granatos su „graikiškosios ugnies“ mišiniu (Nacionalinis istorijos muziejus, Atėnai, Graikija).]]
[[Bizantija|bizantiečių]] naudoti indai su „graikiškosios ugnies“ mišiniu.
Į delną telpantį svaidomą sprogmenį detaliau aprašė [[Leonardas Da Vinčis|L. da Vinčis]]. Tai atspindi svarbius pokyčius: viduramžiais baimę kėlę dalykai [[Renesansas|Renesanso]] žmogui tapo susidomėjimo objektais. [[Mona Liza|Monos Lizos]] autoriaus amžininkams toks sprogmuo asocijavosi su [[Viduržemio jūra|Viduržemio jūros]] regione paplitusių [[granatmedis|granatmedžių]] vaisiais – ne tik dėl dydžio, formos, bet ir dėl ypatybės nukritus plyšti bei išbarstyti sėklas. [[XVI a.]] ginklininkas S. Helė iš [[Zalcburgas|Zalcburgo]] įtvirtino iš už [[Alpės|Alpių]] atėjusį pavadinimą. Svaidomus sprogmenis jis vadina ''granadomis'' arba ''grenadinomis''. Užsimenama ir apie skeveldrinių granatų gamybą – tam sprogmens korpusą esą būtina padengti [[vaškas|vašku]], į kurį įspaudžiamas sluoksnis metalinių šratų.
Nuo kolegų neatsiliko kiek šiauriau gyvenęs jų amžininkas. „Karo knygos“ ([[1559]] m.) autoriui Solmso grafui Reinhartui egzotinio vaisiaus pavadinimas galbūt nebuvo žinomas (ar bent jau nesietinas su mirtį nešančiais sprogmenimis). Tačiau kilmingas karo ekspertas savo knygoje mini paraku užpildytus [[molis|molinius]] rutulius su ilgu kakleliu ir dviem ąsomis, per kurias perveriama virvė, kad būtų patogiau mesti juos į priešų minią. Ten pat pastebimas ir fugasinis veiksnys: ''...jei minėtojo rutulio sienelės nepakankamai storos, sprogimo smūgis bus silpnas''.
Galima tvirtinti, kad pirmasis lietuvis, vartojęs „rankinių granatų“ terminą, buvo [[Kazimieras Simonavičius]]. Jo [[1650]] metų veikale [[Didysis artilerijos menas]] granatos apibūdinamos taip: Tai visiškai apvalūs rutuliai, vadinami ''granatae manuales'' (liet. rankinės granatos), nes į priešą jos svaidomos daugiausia rankomis. Čia pat paaiškinama pavadinimo kilmė ir patikslinama, kad dydžiu granatos prilygsta 4–6 ar net 8 svarų [[patranka|patrankų]] sviediniams, bet sveria dukart mažiau. Autorius siūlė daryti svaidomuosius sprogmenis ne tik iš metalo, bet ir iš [[stiklas|stiklo]], keramikos ir pan.
[[LDK|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] karininko knyga atspindėjo pažangiausias to meto karybos technologijas. [[Barokas|Baroko]] epochos granatos buvo gana sunkios. Norint panaudoti 1–1,5 kilogramo sprogmenis mūšyje, reikėjo nemažų fizinių pastangų – ne tik mėtant, bet ir nešant pilną krepšį tokių granatų. Be to, derėjo greitai priartėti prie priešų pozicijų, uždegti [[dagtis|dagtį]], apskaičiuoti jo degimo laiką švilpiant [[kulka|kulkoms]], paskui būti apkurtintam netolimų sprogimų – visam tam reikėkėjo savitvardos ir specialaus pasirengimo.
[[Liudvikas XIV|Liudviko XIV]] gvardijos [[pulkas|pulke]] kiekvienoje [[kuopa|kuopoje]] į grenadierius buvo atrenkama po keturis augaločiausius vyrus, o [[1670]] metais grenadierių mokymo metodai leidžia suformuoti pirmąjį atskirą grenadierių būrį.
[[XVIII a.]] vidurys tapo grenadierių ir granatų aukso amžiumi. Deja, po [[Napoleonas|Napoleono]] karų puolamoji šio ginklo reikšmė pradėjo blėsti. Patobulėjus šaunamiesiems ginklams, dagtinės granatos tapo mažiau efektyvios.
Pamažu jos pasitraukė iš mūšių laukų ir tapo gynybiniu ginklu, daugiausia skirtu tvirtovių apguloms atremti.
Atrodė, kad karių dėmesys šiai ginklo rūšiai nublanko, o rutulys su degančia virvele tapo kone išimtinai [[XIX a.|XIX]]–[[XX a.|XX]] amžių sandūros gatvės [[anarchija|anarchistų]] [[teroras|teroro]] simboliu.
▲[[Vaizdas:Bundesarchiv Bild 146-1970-073-07, Bei Sedan, Sturmtrupp bei Ausbildung.jpg|thumb|Vokietijos armijos kareiviai metantys granatas [[1PK|Pirmojo pasaulinio karo]] vakarų fronte, prie [[Sedanas (miestas)|Sedano]].]]
Tačiau, netrukus prasidėjęs [[1PK|I pasaulinis karas]] parodė, kad laidoti granatas dar anksti. [[1915]] metais britas V. Milsas sukonstravo ir užpatentavo saugią granatą. Ji tuoj pat pradėta naudoti [[frontas|fronte]]. Tai buvo tobulas praėjusio šimtmečio granatos etalonas. Lietas ananaso formos korpusas, spyruoklinis [[dūžiklis]], saugos svirtis ir žiedas – tiesiog „žanro” klasika. Nenuostabu, kad šiuo pavyzdžiu sekama iki šiol, o pati Milso granata nustota naudoti tik apie aštuntąjį praeito amžiaus dešimtmetį.
== Klasifikacija ==
| |||