Šabys

Šabys (la. Šabis arba Šābis, raštuose Schabe, Schabbe) buvo 1259 m. žiemgalių sukilime prieš Livonijos ordiną dalyvavęs karvedys, kurio vardas galėtų reikšti „rūgštusis“. Po to, kai seni žiemgalių sąjungininkai žemaičiai ir nekrikštytieji kuršiai sumušė kryžiuočius Skuodo mūšyje, žiemgaliai, vadovaujant Šabei, išvijo iš savo žemių katalikų dvasininkus ir fogtus, kurie rinkdavo mokesčius po 1254 m. balandžio mėn., kai Žiemgalą pasidalijo Rygos arkivyskupas ir Livonijos ordinas. Iš rašytinių šaltinių karvedys Šabys, kaip „tikrai šaunus [karo]didvyris, vadintas Šabe“ (ein vromer helt, hieß Schabe), paminėtas Eiliuotoje Livonijos kronikoje.

Antrą kartą raštuose Šabio vardas (Schabbe) paminėtas 1260 m. birželio mėn. Lietuvos karaliaus Mindaugo pasirašytame dokumente, kuriame Mindaugas prižadėjo dovanoti savo šalį Vokiečių ordinui, jeigu po jo mirties nebūtų teisėtų paveldėtojų.

Kaip liudininkai dokumente paminėti Kulmo vyskupas, Livonijos ordino magistras Andrius fon Štirlandas ir kiti kilmingieji: Lengvenis (lot. Langwinus sororius noster, vok. Lengewin), Ligeikis (Lygeyke), Šabys (Schabbe), Bikšis/Bikšys (Bixe), Bunys, Neries žemės kunigaikštis Parbus (Parbusse de Nere), Nalšios kunigaikštis Gerdenis/Girdenis, Vegys (Vege), Vesgelis (Veseyele), Parbus jaunesnysis ir kiti. Ir nors dokumentas kartais yra laikomas klastote, Šabio paminėjimas greta lietuvių kunigaikščių liudija apie jo aukštą socialinį statusą tuo metu.

Asmenvardžio kilmė Vardo Šabis (Šābis) etimologija yra siejama su reikšme „rūgštus“. Kitose baltų tautose (t. y. ne tik latvių) taip pat randamas tiek toks asmenvardis, tiek šitokios kilmės vietovardžiai (Blesė 1929).

Kryžiaus karai prieš žiemgalius tuo laiku • 1251 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas su Livonijos ordino magistru Andriumi fon Štirlandu pradėjo derybas dėl perėjimo į krikščionių tikėjimą, sutikdamas, kad Žiemgala ir Žemaitija taptų pavaldi Livonijos ordinui. Tolesniais metais žiemgaliai buvo reguliariai puldinėjami kryžiuočių iki 1254 m., kuomet Žiemgalos regionus pavyko pajungti savo valdžiai. • 1251 m. Žiemgalos vyskupija buvo likviduota ir prijungta prie Rygos arkivyskupijos. • 1254 m. Vakarų Žiemgalą pasidalijo trys, o Rytų Žiemgalą – du feodalai senjorai. Vakarų Žiemgaloje Livonijos ordinui atiteko Tervetė ir Duobelė, Rygos arkivyskupijai – Silenė ir Žagarė, o Rygos katedros kapitulai – Duobenė ir Sparnenė. Rytų Žiemgalą pasidalijo Rygos arkivyskupija bei ordinas, o šių abiejų dalių riba buvo Lielupė ir Nemunėlis. • 1256 m. ir 1259 m. pradžioje pajungtieji žiemgaliai, palaikydami savo naujųjų senjorų pusę, dalyvavo mūšiuose prieš žemaičius. • 1259 m. rudenį, kai žemaičiai prie Skuodo sumušė ordiną, Šabio patariami žiemgaliai išvarė iš savo žemių fogtus. • 1259/60 m. žiemą Livonijos ordino magistras Burhardas fon Hornhauzenas surinko dideles pajėgas Tervetės užpuolimui, tačiau jos užimti nepajėgė. Po pralaimėjimo Durbės mūšyje ir magistro žūties kryžiuočiai buvo priversti palikti Duobenės pilį ir visą Vakarų Žiemgalą. • 1261 m. ordino magistras Verneris fon Breithauzenas mėgino atgauti Žiemgalą, tačiau nesėkmingai. • 1265 m. Livonijos ordino magistras Konradas fon Mandernas Lielupės saloje pastatė Mintaujos (dab. Jelgava) pilį, kuri per Kryžiaus karus tapo svarbiausia baze Žiemgaloje. • 1271/1272 m. žiemą kryžiuočiai užėmė Mežuotnės ir Tervetės pilis bei sudegino Raktės pilį. Tervetėje suformavo 15 kalavijuočių įgulų. (- taip rašo originale, nors man atrodo truputį nelogiška; gal Jūs geriau išmanote istoriją) • 1272 m. liepos 6 d. arkivyskupas Albertas II Zuerberas ir magistras Valteris fon Nortekenas sudarė su žiemgalių genčių vadais naują sutartį, kuri buvo panaši į sudarytąją 1251 m., mat žiemgaliams reikėdavo duoti tokias pačias duokles kaip kuršiams ir tris kartus per metus organizuoti teismo susirinkimus, kuomet tam tikras pareigūnas atvykdavo surinkti duoklių.

Nuorodos (...)

Šaltiniai 1. Codex Diplomaticus Lithuaniae e Codicibus Manuscriptis, in Archivo Secreto Regiomontano Asservatis, edidit Eduardus Raczynski. Vratislaviae, sumptibus Sigismundi Schletter. 1845.

Pirmtakas: Viesturas (iki 1205 - po 1228) Žiemgalių karvedys Šabys (iki 1259 ir po 1260 m.) Įpėdinis: Nameisis (iki 1272-1281)

Pirmtakas: Dausprungas (1219-1235) Lietuvos valdovai Mindaugas (1235-1263) Įpėdinis: Treniota (1263-1264)

Pirmtakas: Nikolaus von Nauen (1229 - 1253) Rygos arkivyskupai Albertas II Zuerberas (1253 - 1273) Įpėdinis: Johanness I von Lune (1273-1284) Pirmtakas: Anas fon Zangershauzenas (1253 – 1256) Livonijos ordino magistrai Burhardas fon Hornhauzenas (1256-1260) Įpėdinis: Georgas fon Eichštetas (1261) Verneris fon Breithauzenas (1261-63) Konradas fon Mandernas (1263-66)