Graikijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

: ''Šiame straipsnyje aprašoma krikščioniškos Graikijos istorija,  – nuo Bizantijos imperijos laikų. Ankstesni Graikijos istorijos laikotarpiai yra apžvelgiami straipsniuose [[Egėjo civilizacija]] (III-IIIII–II tūkst. pr. m. e.) ir [[Senovės Graikijos istorija]] (XII a. pr. m. e. - – IV a.)

'''Graikijos istorija''' prasideda nuo [[Egėjo civilizacija|Egėjo civilizacijos]] klestėjimo [[Kreta|Kretoje]] ir [[Balkanai|Balkanų pusiasalyje]] II tūkst. pr. m. e. Moderni Graikijos [[valstybė]], susiformavo 1821  m.

Konstantinas ir [[Justinianas I]] dominavo 324–610  m. Perimdami romėniškas tradicijas imperatoriai siekė sukurti pagrindą tolesnei plėtrai ir Bizantijos imperijos formavimuisi. Pirmais šimtmečiais svarbiausia užduotis buvo apginti sienas ir atgauti prarastas romėniškas teritorijas. Tuo pat metu susiformavo stačiatikių doktrinos ir vyko arši kova su erezijomis.

Bizantijos vidurinio laikotarpio pirmaisiais šimtmečiais (610–867  m.) imperiją puolė seni ([[persai]], [[langobardai]], [[avarai]] ir [[slavai]]) bei pirmąkart istorijoje pasirodę ([[arabai]] ir [[bulgarai]]) priešai. Priešų atakos neapsiribojo pasienio sritimis ir jie dažnai toli įsiverždavo į imperijos žemes net keldami grėsmę pačiai sostinei. Taip pat atakos nustojo būti laikinos ir periodinės, nes priešai įkūrė savo valstybes, priešiškas Bizantijai. Šias valstybes graikai vadino ''Sklavinijomis''. Imperijos viduje taip pat vyko pokyčiai. Prasidėjo smulkių laisvų žemdirbių viešpatavimas, buvo sukurta temų sistema. Tuo laikotarpiu imperija prarado daug teritorijų ir buvo ekonomiškai pažeista, nes prarado turtingas provincijas, bet ji tapo kultūriniu ir kalbiniu atžvilgiu vieningesnė.

Kai krizės laikotarpį užbaigė [[Komninų dinastija|Komninų dinastijos]] atstovai [[Aleksijus I Komninas|Aleksijus]], [[Jonas II Komninas|Jonas]] ir [[Manuilas I Komninas|Manuilas]] XII a. graikai klestėjo. Šiuo laikotarpiu labai išaugo kaimo ekonomika, pradėti naudoti nauji žemdirbystės plotai. Daugybės kaimo vietovių bažnyčių statyba rodo, jog klestėjimas pasiekė net nuošaliausias vietas. Augant gyventojų skaičiui atsigavo miestai. Archeologiniai įrodymai rodo, jog viduramžių miestai, įskaitant Atėnus, Tesalonikus, Tėbus ir Korintą, greitai augo nuo XI iki XII a. pabaigos. Miestų klestėjimas patraukė [[Venecija|Veneciją]] ir abipusė prekyba dar labiau sustiprino ekonominį klestėjimą.

[[1204]]  m. prasidėjo paskutinis Bizantijos laikotarpis, kai įvyko svarbus įvykis. Graikai pirmąkart prarado Konstantinopolį, nes jį užėmė lotynų kryžiuočiai, įkūrę [[Lotynų imperija|Lotynų imperiją]], kuri gyvavo 57 metus. Šiuo laikotarpiu feodalizmas įžengė į Bizantijos gyvenimą. 1261  m. Graikų imperija buvo padalinta tarp Komninų valdomo Epyro ir [[Paleologų dinastija|Paleologų dinastijos]] Nikėjos. Po ilgalaikio nykimo ir teritorijų praradimo turkams, Bizantijos istorija baigėsi [[1453]]  m., kai buvo [[Konstantinopolio žlugimas|užimtas Konstantinopolis]].

[[Vaizdas:Navarino.jpg|thumb|right|250px|[[Navarino mūšis]] [[1827]]  m. spalio mėn. žymi osmanų valdymo Graikijoje pabaigą.]]

Atėjus osmanams vyko dvi graikų migracijos. Pirmoji - – graikų inteligentų migracija į Vakarų Europą, skatinusi [[Renesansas|Renesanso]] pradžią, o antroji buvo vietinė: graikai iš lygumų kėlėsi į kalnus. Mileto sistema, atskyrusi Osmanų imperijos gyventojus pagal religiją, labai prisidėjo prie graikų ortodoksų susitelkimo. Graikų ortodoksų bažnyčia kaip tautinė-religinė institucija padėjo pusiasalio graikams išsaugoti kalbą, papročius ir kultūrą valdant turkams. Krikščionys graikai gyvenę lygumose valdant osmanams patyrė įvairius sunkumus dėl savo religijos arba apsimetinėjo tikinčiais musulmonais. Daugybė graikų apsimetinėjo musulmonais, kad išvengtų didelių mokesčių, bet palaikė slaptus santykius su Graikų ortodoksų bažnyčia. Tačiau į [[Islamas|Islamą]] atsivertę graikai, nebendravę su Ortodoksų bažnyčia buvo laikomi turkais, nors ir nekalbėdavo turkiškai.

[[Vaizdas:Carte grece 1843.jpg|thumb|150px|left|Graikija [[1843]]  m. po nepriklausomybės.]]

[[Vaizdas:Greekhistory.GIF|thumb|400px|right|Graikijos plėtra nuo 1832  m. iki 1947  m. Taip pat parodytos teritorijos, kurias Graikija gavo po Sevro taikos, bet prarado po Lausanne taikos 1923  m.]]

Osmanai valdė Graikiją iki [[XIX amžius|XIX a]]. pradžios. [[1821]]  m. [[kovo 25]] d. graikai sukilo ir paskelbė nepriklausomybę, bet ją pasiekė tik [[1829]]  m. Europos didžiosios valstybės į [[Graikijos nepriklausomybės karas|Graikijos nepriklausomybės karą]] ir turkų vykdytas žudynes žiurėjo romantinėje šviesoje. Daugybė ne graikų kilmės žmonių pasisiūlė savanoriais, tarp jų ir [[George Gordon Byron|lordas Baironas]]. Kelis kartus atrodė, jog turkai numalšins sukilimą, tačiau jiems grėsė tiesioginis Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Rusijos įsiveržimas. Rusijos užsienio reikalų ministras graikas [[Ioannis Kapodistrias]] grįžęs į tėvynę tapo pirmuoju Graikijos respublikos prezidentu. Bet Europa nusprendė, jog Graikija turi tapti monarchija ir pirmuoju karaliumi tapo Otas iš [[Bavarija|Bavarijos]], o antruoju - – Jurgis iš [[Danija|Danijos]].

XIX a. - – XX a. pradžioje Graikija siekė išplėsti savo teritoriją, kad joje gyventų visi Osmanų imperijos graikai. (Jonijos salas grąžino britai [[1863]]  m. atvykstant naujam karaliui iš Danijos, o Tesaliją osmanai atidavė be kovos). Po [[Balkanų karai|Balkanų karų]] [[1912]]-–[[1913]]  m. graikai atgavo Epyrą, pietinę Makedoniją, Kretą ir Egėjo salas. Dabartinės Graikijos sienos nusistovėjo [[1947]]  m.

[[1923]]  m. [[Tautų Sąjunga]] nuvylė Graikiją per Korfu incidentą. Italijos diktatoriui buvo leistą daryti didelę įtaką šiame Graikijos ir [[Albanija|Albanijos]] konflikte.

[[1925]]  m. Graikija ir Bulgarija susirėmė per Incidentą Petriche. Šįkart Tautų Sąjunga sėkmingai išsprendė konfliktą.

Nepaisant to, jog šalies armija buvo nedidelė ir prastai ginkluota, Graikija smarkiai prisidėjo prie [[Sąjungininkai (Antrasis pasaulinis karas)|Sąjungininkų]] pergalės per [[Antrasis pasaulinis karas|Antrąjį pasaulinį karą]]. Karo pradžioje Graikija buvo Sąjungininkų pusėje ir nepakluso Italijos reikalavimams. Italija įsiveržė į Graikiją [[1940]]  m. [[spalio 28]] d. per Albaniją, bet graikų kariai išvijo užpuolikus po nuožmaus mūšio. Tai buvo pirmoji Sąjungininkų pergalė kare.

[[1941]]  m. [[gegužės 20]] d. vokiečiai bandė užimti Kretą, kad sumažintų kontraatakos grėsmę Egipte, bet patyrė stiprų pasipriešinimą. Kovos veiksmai Graikijoje galėjo užvilkinti vokiečių planus užpulti Tarybų Sąjungą ir invaziją į ją galėjo prasidėti gegužės 20 d., o ne [[birželio 22]] d. Dėl daugelio parašutininkų netekimo Graikijoje vokiečiai nebebandė vykdyti plataus masto antpuolių iš oro, kur jie sudarė pagrindinę jėgą.

Kai [[Raudonoji Armija]] įsiveržė į Rumuniją [[1944]]  m. rugpjūtį, vokiečiai iš Graikijos pradėjo trauktis į Albaniją ir Jugoslaviją, kad nebūtų atkirsti Graikijoje. Taigi Graikijos okupacija baigėsi iki [[1945]]  m.

[[Graikijos pilietinis karas]] ([[graikų kalba|gr]]. Eμφύλιος πόλεμος Emfilios polemos) vyko [[1944]]-–[[1949]]  m. Graikijoje tarp Didžiosios Britanijos, o vėliau [[JAV]] remiamų Vyriausybės pajėgų ir Graikijos Demokratinės Armijos, Graikijos Komunistų partijos karinės šakos. Pasak kai kurių analitikų, tai pirmasis atvejis, kai Vakarai pokaryje įsikišo į politinę situaciją užsienio šalyje. Po Vyriausybės pergalės Graikija tapo [[NATO]] nare, o tai nustatė jėgų balansą [[Egėjo jūra|Egėjo jūros]] regione per visą [[Šaltasis karas|Šaltąjį karą]].

Pirmoji pilietinio karo fazė buvo [[1942]]-–[[1944]]  m. Marksistinės ir nemarksistinės grupuotės kovojo tarpusavy brolžudiškoje kovoje dėl vadovavimo pasipriešinimui. Antroje fazėje (1944  m.) beveik visą šalį valdantys komunistai pasipriešino iš tremties grįžusiai vyriausybei, kuri buvo suformuota [[Kairas|Kaire]], globojant Vakarams, o jai priklausė net šeši ministrai komunistai. Trečios fazės metu 1946-1949 1946–1949 m. komunistų partizanai kovėsi su Vyriausybe, kuri buvo pripažinta tarptautinės bendruomenės po rinkimų, kuriuos komunistai boikotavo. Nors visiems buvo žinoma, kad komunistai vadovauja sukilimui, partija buvo legali iki 1948  m. ir koordinavo atakas iš savo būstinės Atėnuose iki jos uždraudimo.

1950-1960 1950–1960 m. Graikija greitai vystėsi Maršalo plano taikiamų dotacijų ir paskolų dėka ir dėl turizmo sektoriaus augimo. [[1967]]  m. Graikijos armija po coup d'état nuvertė centro dešiniųjų [[Panagiotis Kanellopoulos]] vyriausybę ir įkūrė karinę chuntą [[1967]]-–[[1974]]  m., kuri žinoma kaip Pulkininkų režimas. [[CIA]] dalyvavo perversme ir prezidentas [[Bilas Klintonas]] vėliau už tai atsiprašė. 1973  m. režimas panaikino Graikijos monarchiją. 1974  m. diktatorius Papadopoulos atsisakė padėti JAV, po antro perversmo tais metais pulkininkas Ioannides tapo vyriausybės vadovu.

Daugelis laiko Ioannides atsakingą už [[Kipras|Kipro]] prezidento Makarios nuvertimą, kuris buvo pretekstas pirmai turkų invazijai į Kiprą 1974  m. Įvykiai Kipre ir protestas po kruvinino susidorojimo su Atėnų politechnikumo sukilimu nuvertė karinį režimą. Ištremtas politikas [[Konstantinos Karamanlis]] grįžo iš [[Paryžius|Paryžiaus]] ir tapo laikinu premjeru 1974  m. [[liepos 23]] d. ir vėliau dukart vėl buvo išrinktas, kai vadovavo konservatyviai Nea Dimokratia partijai. 1974  m. rugpjūčio 14 d.<ref name="NATO Update 1974">[http://www.nato.int/docu/update/70-79/1974e.htm NATO Update 1974]</ref> graikų kariai pasitraukė iš NATO struktūrų protestuodami prieš Turkijos vykdomą šiaurės Kipro okupaciją<ref name="NATO Update 1974"/><ref>History, Editorial Consultant: Adam Hart-Davis, Dorling Kindersley Limited publisher, ISBN 978-1-85613-062-2</ref>.

1975  m. po referendumo, kuris patvirtino karaliaus Konstantino II nušalinimą, įsigaliojo demokratiška respublikos konstitucija. Grįžo kitas ištremtas politikas [[Andreas Papandreou]] ir įkūrė socialistinę PASOK partija, kuri laimėjo rinkimus [[1981]]  m. ir dominavo politikoje du dešimtmečius.

Po demokratijos atkūrimo Graikija tapo stabilia ir ekonomiškai augančia šalimi. Graikija vėl tapo NATO nare [[1980]]  m.<ref>History, Editorial Consultant: Adam Hart-Davis, Dorling Kindersley Limited publisher, ISBN 978-1-85613-062-2</ref> Graikija tapo [[Europos Sąjunga|ES]] nare 1981  m., o [[euras]] buvo įvestas [[2001]]  m. Nauja infrastruktūra, pinigai iš ES didėjančios pajamos iš turizmo, laivų, aptarnavimo, lengvosios ir telekomunikacijų pramonės pagerino graikų pragyvenimo sąlygas. Įtampa tarp Graikijos ir Turkijos dėl Kipro išliko, bet po dviejų žemės drebėjimų (pirma Turkijoje, po to Graikijoje) santykiai pagerėjo, kai šalys pradėjo viena kitai jausti simpatiją ir teikti pagalbą.