|
|valdovas2 = Vladislovas Lokietka
}}
'''Senjorato provincija''', vėliau vadinama '''Krokuvos kunigaikštystė''' – Lenkijos dalinė kunigaikštystė, egzistavusi nuo [[1138]] m. iki [[1320]] m. dabartinės [[Lenkija|Lenkijos]] pietinėje dalyje, [[Mažoji Lenkija|Mažosios Lenkijos]] istoriniame regione. Kunigaikštystės sostinė buvo [[Krokuva]]. Kunigaikštystės valdovas nominaliai turėjo viršenybę kitų Lenkijos kunigaikštysčių atžvilgiu, todėl buvo tituluojamas Lenkijos didžiuoju kunigaikščiu.
== Istorija ==
Po kunigaikščio [[Boleslovas III Kreivaburnis|Boleslovo III Kreivaburnio]] mirties [[1138]] m., pagal jo paliktą testamentą Lenkija buvo padalinta į penkias kunigaikštystes keturiems sūnums. Taip suformuota Senjorato provincija, kuri atiteko vyriausiajam sūnui [[Vladislovas II Tremtinys|Vladislovui II]]. Ji apėmė centrinę Lenkijos teritoriją ir ilga juosta tęsėsi iš pietų į šiaurę iki pat [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]]. Be Mažosios Lenkijos jai priklausė [[Seradzo žemė]], [[Kujavija]], rytinė [[Didžioji Lenkija]] (Kališo ir Gniezno žemės) ir [[Pomerelija]]. Ji ribojosi su visomis tuometinėmis Lenkijos kunigaikštystėmis: vakaruose - – su [[Silezijos kunigaikštystė|Silezija]] ir [[Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė|Didžiaja Lenkija]], rytuose - – su [[Sandomiežo kunigaikštystė|Sandomiežu]], [[Lenčicos kunigaikštystė|Lenčica]] ir [[Mazovijos kunigaikštystė|Mazovija]].
Pagal Boleslovo nurodymus Senjorato provincijai turėjo galioti savitas paveldimumo principas, pagal kurį joje valdyti turėjo tuo metu vyriausias [[Piastai|Piastų]] dinastijos atstovas. Tai nulėmė, kad Senjorato provincijoje nesusiformavo atskira Piastų atšaka, o dėl jos sosto nuolat kovojo stipriausi Lenkijos kunigaikščiai, siekdami paveržti sostą. 1173 m. pagal paveldimumo principą provincija atiteko Didžiosios Lenkijos kunigaikščiui [[Mieško III Senasis|Mieško III Senajam]], tačiau netrukus jis susidūrė su sukilimu, kuriam vadovavo jo jaunesnysis brolis [[Kazimieras II Teisusis]] iš Sandomiežo. Tai pradėjo karą tarp Mieško ir Kazimiero, kuris tęsėsi ir Kazimiero įpėdinio [[Lešekas Baltasis|Lešeko Baltojo]] laikais. Vėliau Krokuvos soste keitėsi [[Mazovijos kunigaikščiai|Mazovijos]], [[Silezijos kunigaikščiai|Silezijos]], [[Didžiosios Lenkijos kunigaikščiai|Didžiosios Lenkijos]], o galiausiai [[Kujavijos kunigaikščiai|Kujavijos]] Piastų linijos.
[[vaizdasVaizdas:Map of Poland in Przemysł II times.jpg|thumb|left|Krokuvos kunigaikštystė (rausva) 1295 m.]]
Kadangi šie kunigaikščiai pirmiausia rūpinosi savo kunigaikštysčių interesais, nuo Senjorato provincijos nuolat buvo atplėšiamos teritorijos, dėl ko ši mažėjo. Jau pirmaisiais dešimtmečiais atsiskyrė Pomerelija, kur susiformavo nepriklausoma [[Pomerelijos kunigaikštystė]], 1181 m. Mieško prijungė prie Didžiosios Lenkijos Gniezną, Kališą ir [[Kujavija|Kujaviją]]. 1231 m. [[Konradas I Mazovietis]] perėmė [[Lenčicos kunigaikštystė|Lenčicą]] ir [[Seradzo kunigaikštystė|Seradzą]]. Galiausiai Senjorato provincija tebevaldė tik dalį Mažosios Lenkijos, ir pradėta vadinti tiesiog Krokuvos kunigaikštyste.
1290 m. mirus Krokuvos kunigaikščiui [[Henrikas IV Dorasis|Henrikui IV]] (Silezijos linija), dėl Krokuvos sosto karą pradėjo [[Pšemislas II]] (Didžiosios Lenkijos linija) ir [[Vladislovas Lokietka]] (Kujavijos linija). Pšemislas, kovoje sudaręs sąjungą su [[Bohemijos karalystė]]s [[Pšemislų dinastija]], į Krokuvos sostą atvedė [[Vaclovas II|Vaclovą II]], siekusį įsigalėti Lenkijoje. Tik 1306 m. Pšemislų pretendentus pavyko išvyti, ir į Krokuvos sostą sėdo Vladislovas Lokietka. 1320 m. jis buvo karūnuotas Krokuvoje kaip Lenkijos karalius. Tuo Krokuvos kunigaikštystė buvo panaikinta ir tapo Lenkijos karalystės dalimi. Jos teritorijoje suformuota [[Krokuvos vaivadija]].
== Nuorodos ==
|
