Frankų valstybė: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Frankų valstybė''', '''Frankų karalystė''' ({{La|Regnum Francorum}}), '''Frankija''', '''Frankų žemė''', '''Frangistanas''' ({{fa|فرنگستان|Frangistan}}) - – valstybinis junginys, kelių karalysčių [[konfederacija]] [[Vakarų Europa|Vakarų Europoje]], egzistavęs kurią V-VIIIV–VIII a., kurį valdė germanų [[frankai|frankų]] diduomenė. Iš pradžių valdė tik teritorijas dab. [[Belgija|Belgijoje]], bet vėliau išsiplėtė, apimdama ir teritorijas dab. [[Prancūzija|Prancūzijoje]], [[Šveicarija|Šveicarijoje]] ir vakarų [[Vokietija|Vokietijoje]].

Nuo [[511]]  m. tai nebuvo vieninga, politiškai konsoliduota valstybė. Kadangi frankai turėjo paprotį, kad tėvo turtą sūnūs dalindavosi, Frankų valstybę dažniausiai sudarė kelios (iš pradžių 4, vėliau 3) karalystės (''regna''). Laikui bėgant tų sudėtinių karalysčių kiekis ir geografija kito.

Net kai valdydavo keletas karalių, Frankija buvo laikoma viena karalyste ir sutapus aplinkybėms ji vėl turėdavo vieną karalių. Pagrindinė iš karalysčių, kurios valdovas dažniausiai tituluodavosi visų frankų valdovu, buvo [[Paryžiaus karalystė]], vėliau [[Neustrija]] su sostine [[Paryžius|Paryžiuje]]. Tradiciškai Neustrija buvo apibrėžiama kaip esanti į šiaurę nuo [[Luara|Luaros]], į vakarus nuo [[Sena|Senos]]. Nuo VII a. vidurio valstybės gyvenime vyravo kita karalystė - – [[Austrazija]], esanti į rytus nuo Neustrijos, su centrais [[Reimsas|Reimse]], [[Mecas|Mece]] ir [[Achenas|Achene]].

[[vaizdasVaizdas:Les Francs en Belgique romaine.svg|thumb|left|Frankų Salijų valstybė dabartinėje Belgijoje]]

Frankija pirmąkart paminėta ''Panegyrici Latini'' III a. pradžioje. Tuo metu tai buvo sritis į šiaurę ir rytus nuo Reino, apytiksliai trikampyje tarp [[Utrechtas|Utrechto]], [[Bylefeldas|Bylefeldo]] ir [[Bona|Bonos]]. Čia gyveno šios frankų gentys: [[sikambrai]], [[salijai]], [[brukterai]], [[ampsivarijai]], [[chamavai]] ir [[chatuarijai]]. Kai kurie frankai (pavyzdžiui, sikambrai ir salijai) turėjo žemių [[Romos imperija|Romos imperijoje]] ir siųsdavo jai karius ginti sienoms. [[357]]  m. salijų karalius įžengė į Romos imperiją ir joje pasiliko pagal sutartį su [[Julianas Apostatas]], kuris išvijo chamavus į Hamalandą.

Plenčiantis frankų žemėms vis didesnė sritis buvo vadinama Frankija. Nors daug frankų karalių, tokių kaip [[Bautas]] ir [[Arbogastas]], buvo ištikimi Romai, kiti (pvz.: [[Malobaudas]]) žiūrėjo savo interesų. Po Arbogasto žlugimo jo sūnus Arigijus įkūrė [[Tryras|Tryre]] grafystę. Po uzurpatoriaus Konstantino III nuvertimo, kai kurie frankai rėmė Joviną. Po jo mirties [[413]]  m. romėnai nebegalėjo suvaldyti frankų savo žemėse.

== Ankstyvoji ekspansija ==

Frankų karalių Teodomerą romėnai nukirto kardu, bet po jo valdęs [[Chlodijonas Ilgaplaukis|Chlodijonas]], kuriam priklausė Toksandrija ir [[Tongerenas]] (''civitatus Tungrorum''), dabartinėje [[Belgija|Belgijoje]], puolė romėnus ir išplėtė valdžią iki [[Kambrė]]s (''Camaracum'') ir Somos. Nors [[Sidonijus Apolinaris]] teigia, kad [[Flavijus Etijus]] kovojo su frankais ir trumpam juos išvijo (apie 431  m.), šis laikotarpis žymi naują tendenciją, kuri tęsėsi šimtmečiais: frankai turėjo vis daugiau galų-romėnų pavaldinių.

Chlodijono karalystė visam laikui pakeitė žodžio "Frankija"„Frankija“ reikšmę. Ji nebebuvo ''barbaricum trans Rhenum'' (barbarai už Reino), o sritis abipus upės labai įsivėlusi į Romos politiką. Chlodijono šeima [[Merovingai]] išplėtė frankų valdas į pietus. Dėl [[saksai|saksų]] spaudimo, šiaurės rytinė Frankijos siena pasistūmėjo į pietvakarius, kai daug frankų apsigyveno tarp Somos ir [[Miunsteris|Miunsterio]].

Childerikas svarbus tuo, kad testamentu paliko karalystę [[Chlodvigas I|Chlodvigui]], kuris stengėsi primesti savo valdžią kitoms frankų gentims ir plėtė savo valdas Galijoje į pietus ir vakarus. Jis priėmė katalikybę, tad įgijo gerus santykius su galinga Bažnyčia ir savo romėnais-galais pavaldiniais. Per trisdešimt valdymo metų ([[481]]–[[511]]  m.) Chlodvigas nugalėjo romėnų generolą [[Syagrijus|Syagrijų]] ir užėmė [[Suasono domenas|Suasono]] romėnų enklavą, nugalėjo [[alemanai|alemanus]] ([[Tolbiako mūšis]] [[504]]  m.) ir pavertė savo pavaldiniais, sutriuškino [[vizigotai|vizigotus]] ([[Vualė mūšis]] [[507]]  m.) ir užėmė beveik visą jų karalystę (išskyrus [[Septimanija|Septimaniją]]) su sostine Tulūza ir [[Bretanė|Bretanę]] (pasak Gregorijaus iš Turo) ir bretonus padarė frankų vasalais. Jis pavergė beveik visas kaimynines frankų gentis palei Reiną ir jų žemes prijungė prie savo karalystės. Be to prijungė Besino saksus, Armorikos britonus ir [[alanai|alanus]]. Gyvenimo pabaigoje jis valdė visą Galiją išskyrus vestgotų Septimaniją pietuose ir [[Burgundų karalystė|Burgundų karalystę]] pietryčiuose.

== I padalinimas ir suvienijimas ==

[[vaizdasVaizdas:La division de la Gaule en 511.svg|thumb|left|Keturios frankų karalystės ir Burgundija 511  m.]]

Po Chlodvigo mirties 511  m. jo keturi suaugę sūnūs pasidalino karalystę į 4 dalis ir įkūrė savo sostines šiaurės rytų Galijoje. Taip susiformavo 4 frankų karalystės.

* [[Orleano karalystė]] - – ją paveldėjo [[Chlodomiras]] su sostine [[Orleanas|Orleane]]. Ji egzistavo trumpiausiai. Po ankstyvos Chlodomiro mirties 524  m. brolis Chloteras vedė jo našlę ir užmušė jo sūnus. Karalystę pasidalino likę trys broliai;

* [[Reimso karalystė]] - – ją paveldėjo [[Teodorikas I|Teodorikas]] su sostine [[Reimsas|Reimse]]. [[532]]  m. prie Reimso karalystės buvo prijungti [[tiuringai]]. Teodorikas mirė [[534]]  m., bet jo sūnus [[Teodebertas I]] apgynė savo valdas, kurios sudarė didžiausią iš Frankų karalystės dalių ir vėliau tapo [[Austrazija|Austrazijos]] branduoliu. Teodebertas įsikišo į gotų karus [[lombardai|lombardų]] ir [[gepidai|gepidų]] pusėje prieš [[ostgotai|ostgotus]] ir gavo [[Retija|Retiją]], [[Norikas|Noriką]] ir dalį [[Venetija|Venetijos]]. Jis pirmasis formaliai nutraukė ryšius su [[Bizantijos imperija]], kai pradėjo kalti monetas su savo atvaizdu ir užrašu ''magnus rex'' (didis karalius), nes teoriškai jam pakluso žmonės iki pat [[Panonija|Panonijos]]. Jo sūnus ir įpėdinis [[Teodebaldas I]] nesugebėjo suvaldyti didelės teritorijos ir po jo mirties apie [[555]]  m. jo valdos atiteko Chloterui.

* [[Paryžiaus karalystė]] - – ją paveldėjo [[Childebertas I]] su sostine [[Paryžius|Paryžiuje]]. [[558]]  m. mirus Childebertui jo teritorijas užvaldė paskutinis likęs gyvas brolis - – Chloteras;

* [[Suasono karalystė]] - – ją paveldėjo [[Chloteras I]] su sostine [[Suasonas|Suasone]]. 558  m. likęs vienvaldžiu Frankų imperijoje, apie [[560]]  m. jis sutramdė [[saksai|saksus]] ir [[fryzai|fryzus]];

[[534]]  m. Reimso, Paryžiaus ir Suasono karalystės bendrai nukariavo romanizuotą Burgundų karalystę rytuose. Jos teritorijos buvo padalintos tarp trijų karalysčių.

== II padalinimas ir suvienijimas ==

[[vaizdasVaizdas:Le royaume des Francs en 561.png|thumb|Keturios frankų karalystės 561  m.]]

[[vaizdasVaizdas:Le royaume des Francs en 581.png|thumb|Trys frankų karalystės 581  m.]]

[[561]]  m. mirus Chloterui jo keturi sūnūs vėl pasidalino karalystę ir atkūrė keturias frankų karalystes. Tačiau vyriausiojo sūnaus [[Charibertas I|Chariberto]] Paryžiaus karalystė išsilaikė tik iki jo mirties 567  m. Po to karalystė buvo galutinai panaikinta ir didžiąją dalį jos teritorijų užėmė Suasono karalystė. Tokiu būdu susiformavo padalinimas į tris dalis ([[Neustrija|Neustriją]]-[[Akvitanija|Akvitaniją]], [[Austrazija|Austraziją]] ir Burgundiją).

Iš pradžių mažiausia [[Neustrija|Suasono (Neustrijos) karalystė]] atiteko jauniausiam [[Chilperikas I|Chilperikui I]], tačiau ji labai išsiplėtė, gaudama didžiąją dalį Paryžiaus karalystės valdų, ir ilgainiui sostinė perkelta į Paryžių. Chilperikas labiausiai nesutarė su kitais broliais. Tie nesutarimai labiausiai kilo dėl jo žmonos [[Galsvinta|Galsvintos]] žmogžudystės: manoma, kad ją įvykdė Chilperiko meilužė ir antroji žmona [[Fredegunda]]. Galsvintos sesuo ir Austrazijos karaliaus Sigeberto žmona [[Brunhilda]] įtikino vyrą paskelbti karą ir konfliktas tarp abiejų karalienių bei karalysčių tęsėsi iki kito šimtmečio. Po Chilperiko mirties ([[585]]  m.) į valdžią atėjo jo sūnus [[Chloteras II]], kuris tęsė kruviną kovą su kitomis dviem karalystėmis.

[[Austrazija|Reimso (Austrazijos) karalystė]] su dalimi Provanso, Overne ir Rytų [[Akvitanija]] priklausė [[Sigebertas I|Sigebertui I]]. Ilgainiui karalystės sostinė perkelta į Maincą. Ji palaikė gerus santykius su Burgundija. Po Sigeberto nužudymo [[575]]  m. į valdžią atėjo mažametis [[Childebertas II]], ir [[587]]  m. Andelo sutartis užtikrino, kad Burgundijos karalius Gontranas jį gins kruviname kare. Po Childeberto mirties sostą paveldėjo jo vyresnysis sūnus [[Teodebertas II]] (595–612).

Orleano (Burgundijos) karalystė atiteko [[Gontranas I|Gontranui]], ir ji taip pat valdė Centrinę Galiją ir didžiąją dalį [[Provansas|Provanso]]. Gontranas siekė taikos, bet dukart bandė iš vestgotų nesėkmingai atimti Septimaniją ([[585]] ir [[589]]  m.). Po Gontrano mirties [[592]]  m. Burgundija atiteko Austrazijos Childebertui II, bet jis pats mirė [[595]]  m., ir karalystę paveldėjo jo jaunesnysis sūnus [[Teodorikas II]] (595-613595–613).

VI a. pabaigoje brolių Teodeberto ir Teoderiko valdos buvo triskart didesnės už Chilperiko įpėdinio [[Chloteras II|Chlotero II]]. Drauge broliai siekė nuversti savo pusbrolį Chloterą ir jiems pavyko užimti didžiąją dalį jo karalystės, jam liko tik keli miestai, bet paties Chlotero nepavyko pagauti. [[599]]  m. jis buvo sutriuškintas Dormelės, o Dentelinas buvo užimtas. Teodebertas ir Teodoriko sėkmingai užimtose [[Gaskonija|Gaskonijos]] žemėse, jie įkūrė [[Vaskonijos kunigaikštystė|Vaskonijos kunigaikštystę]] ir pavergė [[baskai|baskus]] [[602]]  m.

Tuo pačiu metu kitoj karalystės pusėj sukilę alemanai nugalėjo Teodoriką ir frankai prarado valdžią už Reino esančioms gentims. Be to du broliai susipyko ir likusį laiką kovojo tarpusavyje. Tą kovą kurstė ir jų senelė Brunhilda, kuri išvyta iš Teodeberto rūmų, įtikinėjo Teodoriką jį nuversti ir užmušti. [[610]]  m. Teodebertas atėmė iš Teodoriko Elzaso kunigaikštystę, pradėdamas konfliktą dėl to, kam jis turi priklausyti (Burgundijai ar Austrazijai), kuris buvo išspręstas tik VII a. pabaigoje.

[[612]]  m. Teodorikas užmušė brolį ir tapo frankų karaliumi. Bet pergalė buvo trumpalaikė, nes jis mirė [[613]]  m. ruošdamasis žygiui prieš Chlotarą, palikdamas jauną sūnų [[Sigebertas II|Sigebertą II]]. Jo nepilnametystės laikais iškilo [[mažordomai|mažordomų]] (rūmų valdytojų) institucija, susijusi su Varnachu, Rado ir Pepinu Ladeniečiu ir kitais asmenimis, kurie norėjo atiduoti valdžią Chloterui, kad būtų nuversta regentė Brunhilda. Tais pačiais metais Chloteras II įvykdė perversmą, kurio metu regentė ir 10 metų karalius buvo nužudyti. Tokiu būdu Frankų karalystė vėl buvo suvienyta. Po Chlotero perversmo Ledo ir Pepinas tapo mažordomais.

== Chlotero II ir Dagoberto valdymas ==

[[vaizdasVaizdas:Le royaume des Francs en 628.svg|thumb|Frankų ir Akvitanijos karalystės 628  m.]]

Iš karto po pergalės Chloteras išleido Paryžiaus ediktą (614  m.), kuris buvo laikomas nuolaida kilmingiesiems, bet dabar toks požiūris kritikuojamas. Ediktas turėjo garantuoti teisingumą, užbaigti valdžios korupciją, tačiau jis taip pat sustiprino regioninius skirtumus tarp trijų Frankijos dalių ir suteikė kilmingiesiems dingstį kištis į teisėjų paskyrimą.

[[623]]  m. Austrazija reikalavo savo atskiro karaliaus, nes bendras karalius retai buvo karalystėje ir nebuvo vietinis. Chloteras pasiūlė savo sūnų [[Dagobertas I|Dagobertą I]], kuris buvo pripažintas Austrazijos karaliumi. Nors Dagobertas buvo tikras karalius, visą Frankiją valdė Chloteras. Per Chlotero ir Dagoberto, vadinamų "Paskutiniais„Paskutiniais valdančiais Merovingais"Merovingais“, bendrą valdymą, kunigaikščio Bertoaldo skatinami sukilo saksai, priklausę Frankijai nuo maždaug 550  m., bet bendromis tėvo ir sūnaus pastangomis jie buvo sumušti.

Po Chlotero mirties [[628]]  m., Dagobertas vykdydamas tėvo valią jo karalystės dalį atidavė [[Charibertas II|Charibertui II]]. Ši dalinė karalystė, vadinama [[Akvitanijos karalystė|Akvitanija]], buvo naujas kūrinys. Ją sudarė pietinė senosios Romos provincijos Akvitanijos dalis, sostinė buvo [[Tulūza]]. Vaskonijos kunigaikštystė irgi priklausė naujai karalystei. Charibertas sėkmingai kovėsi su baskais, bet po jo mirties jie vėl sukilo ([[632]]  m.). Pasinaudojęs proga Dagobertas nužudė jauną Chariberto sūnų Chilperiką Akvitanijietį ir tapo vieninteliu frankų karaliumi (632  m.). Tuo pačiu metu šiaurėje sukilo bretonai. Jų vadas ''Judicael ap Hoel'' nusileido ir sutiko Dagobertui mokėti duoklę, kai šis pagrasino atvykti su armija [[635]]  m. Tais pačiais metais jo armija sutriuškino baskus.

Per Dagoberto valdymą vis didėjo nepasitenkinimas Austrazijoje. Ši siekė savivaldos, nes karaliaus rūmuose dominavo Neustrijos kilmingieji. Chloteras dešimtmečius buvo Paryžiaus karaliumi prieš tapdamas Meco karaliumi, po jo valdymo Merovingai vis labiau buvo Neustrijos monarchija. Kuomet Dagobertas privertė saksus, tiuringus, alemanus ir slavus (šie Savo padedami pasipriešino ir sumušė frankus [[Vogastisburgo mūšis|Vogastisburgo mūšyje]]) mokėti jam duoklę, pavertė juos Neustrijos, o ne Austrazijos pavaldiniais. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Austrazija reikalavo sau karaliaus. [[633]]  m. Austrazijos kilmingieji privertė Dagoberto sūnų [[Sigebertas III|Sigebertą III]] paskirti jų karaliumi.

Austrazijoje Sigeberto III vaikystėje ir jaunystėje jam nurodinėjo mažordomas [[Grimoaldas I]] (v. 643–656). Jis net negalėjo pasirūpinti savo sargybiniais be Grimoaldo ir Adalgiselo paramos, todėl laikomas pirmuoju ''roi fainéant'' (nieko neveikiančiu karaliumi). Sigebertą nustojo remti svarbūs kilmingieji, nes tapo aišku, kad karalius nebegali be jų išsiversti, o pats nelabai tiko vadovauti. Tai nulėmė, kad [[639]]  m. [[Tiuringijos grafystė|Tiuringijos grafas]] Radulfas sukilo, 640  m. nugalėjo Sigebertą ir paskelbė Tiuringiją karalyste. Po Sigiberto mirties [[656]]  m. jo sūnus išplukdytas į Airiją, o valdžioje įsigalėjo įsūnytasis Grimoaldo sūnus [[Childebertas III Įvaikintasis|Childebertas]].

[[Chlodvigas II]] (639–657), Dagoberto įpėdinis Neustrijoje ir Burgundijoje, kurios buvo sujungtos, bet valdomos atskirai, didžiąją savo valdymo dalį buvo nepilnametis. Jam vadovavo motina [[Nantilda]] ir Neustrijos mažordomas [[Echinoaldas]], kurio įpėdinis [[Ebroinas]] valdė šalį 15 metų per nuolatinius pilietinius karus. Ebroinas galiausiai sujungė Frankų karalystę [[Chloteras III|Chloterui III]], kai [[661]]  m. nužudė Grimoaldą ir jo sūnų. Chloterui valdant frankai įsiveržė į šiaurės vakarų Italiją, bet juos prie Rivolio atmušė [[Lombardijos karalystė|lombardų karalius]] [[Grimoaldas]].

Kadangi Austrazija vėl reikalavo sau karaliaus, juo tapo Chlotero brolis [[Childerikas II]]. [[673]]  m. Chloterui III mirus, Childerikas II tapo visų frankų karaliumi, bet nuvylė kai kuriuos Neustrijos kilminguosius ir buvo nužudytas [[675]]  m. Tais metais į Neustrijos sostą sėdo [[Teodorikas III]], o Austrazijoje sostą paveldėjo [[Dagobertas II]] (Sigeberto III sūnus), nors tam trumpai priešinosi [[Chlodvigas III]]. Šių kovų dėl sosto metu Austrazijoje įsigalėjo mažordomas [[Pipinas Herstalietis]] (v. 680 – 714680–714).

[[687]]  m. Neustrijos Teodorikas III su mažordomu Bertaru paskelbė karą Austrazijai. Teodoriką Tertry mūšyje nugalėjo Pipinas, kuris po to įvykio pasiskelbė vieninteliu valdytoju ir ''dux et princeps Francorum'' (frankų kunigaikščiu ir princu). Tai buvo ''de facto'' Pipino [[Karolingų dinastija|Karolingų]] dinastijos įsigalėjimas Frankų valstybėje. Tiesa, merionetinė Merovingų dinastija buvo išlaikyta iki [[752]]  m., ir iki jos pabaigos dar valdė 8 Merovingų karaliai. Pipino palikuonys iki to laiko toliau laiko mažordomais.

[[vaizdasVaizdas:Francia at the death of Pepin of Heristal, 714.jpg|thumb|Neustrija ir Burgundija, Austrazija 714  m. Tuo metu Akvitanija nepriklausė Frankų valstybei]]

Merovingai karaliai nebebuvo skiriami į atskiras karalystes, o valdė po vieną, kaip Frankų karaliai. Tuo tarpu Karolingai atgaivino seną paprotį valdyti karalystes atskirai, ir čia įsiviešpatavo trys mažordomų linijos Neustrijoje, Burgundijoje ir Austrazijoje, su svarbiausia linija pastarojoje. Tai nulėmė, kad po Pipino mirties [[714]]  m. kilo įpėdinystės karas. Pipino paskirtas įpėdinis Austrazijoje [[Teobaldas]] iš pradžių priešinosi karaliaus [[Dagobertas III|Dagoberto III]] bandymui mažordomu paskirti Ragenfridą, be to, į tą pačią vietą atsirado trečias kandidatas - – nesantuokinis Pipino sūnus [[Karolis Martelis]]. Po to kai Ragenfridas ir naujas karalius [[Chilperikas II]] nugalėjo Pepino našlę Plektrūdą ir Teodoaldą, Karolis Martelis iškėlė savo karalių [[Chloteras IV|Chloterą IV]] jiems pasipriešinti. Po Karolio pergalės prie Suasono sudaryta sutartis nulėmė, kad Chilperikas II grįžtų į sostą, jei Karolis gaus savo tėvo postą [[718]]  m.

Valdant Pipinui ir Karoliui Marteliui Frankų valstybė susidūrė su išorinėmis grėsmėmis. Apie 670-690 670–690 m. per neramumų laikotarpį ji mėgino nesėkmingai vėl užimti fryzus. [[689]]  m. Pipinas užpuolė Vakarų Fryziją (''Frisia Citerior''), nugalėjo fryzų karalių Radbodą prie Doreštado, svarbaus prekybos centro. Visa žemė tarp [[Šeldės]] ir Vlie atiteko frankams. Apie [[690]]  m. Pipinas užėmė Centrinę Fryziją su Utrechtu. [[695]]  m. jis rėmė [[Utrechto vyskupystė]]s įkūrimą, padėjo Vilibrordui atversti fryzus į krikščionybę, bet Rytų Fryzija (''Frisia Ulterior'') liko nepriklausoma.

Po fryzų atėjo alemanų eilė. [[709]]  m. Pipinas paskelbė karą Vilehariui, Ortenau kunigaikščiui, tikriausiai tikėdamasis į jo vietą pasodinti mirusio Gotfrido sūnus. Po to [[712]]  m. kilo antras karas, ir alemanai vėl tapo frankų pavaldiniais. Tačiau Pietų Galijoje rūmų įtakai priešinosi Savarikas Aukserietis, Antenoras Provansietis ir Odo Akvitanietis.

Po [[718]]  m. Karolis Martelis pradėjo karus, siekdamas sustiprinti savo valdžią Vakarų Europoje. 718  m. jis nugalėjo sukilusius saksus, [[719]]  m. užėmė Vakarų Fryziją, [[723]]  m. vėl nugali saksus, [[724]]  m. - – Ragenfridą ir sukilusią Neustriją, užbaigdamas pilietinį karą. [[720]]  m. po Chilperiko II mirties, Karolis paskyrė [[Teodorikas IV|Teodoriką IV]] karaliumi. Kai [[Bavarija|Bavarijoje]] kilo nesutarimai dėl kunigaikščio įpėdinio, jis ten įsiveržė ([[725]]-–[[726]]  m.) su priverstine alemanų parama ir ten skelbė įsakymus Teodoriko vardu. [[730]]  m. teko malšinti alemanų sukilimą ir nužudyti jų kunigaikštį Lantfridą. [[734]]  m. jis pagaliau užėmė Rytų Fryziją.

Arabai tuo metu užėmę Ispaniją ir Septimaniją, įsiveržė į Centrinę Prancūziją. Apie [[736]]  m. Maurontas, Provanso kunigaikštis, juos pasikvietė, kad apribotų augančią Karolingų galią. Bet Karolis Martelis įsiveržė į [[Rona|Ronos]] slėnį su broliu [[Childebrandas|Childebrandu]] ir lombardų armija ir nusiaubė regioną. Dėl sąjungos su lombardais prieš arabus, Karolingai nepadėjo [[popiežius|popiežiui]] [[Grigalius III|Grigaliui III]] kovoje su lombardais. [[732]]  m. jis išžygiavo prieš arabų armiją tarp Puatjė ir Turo ir [[spalio 10]] d. nugalėjo ją [[Puatjė mūšis (732 m.)|Puatjė mūšyje]], nutraukdamas arabų veržimąsi į šiaurę nuo Pirėnų. Bet pagrindinis Karolio priešas buvo saksai, kurie vis atsisakydavo mokėti duoklę.

[[741]]  m. lapkritį prieš savo mirtį Karolis Martelis vėl padalino karalystę dviem savo sunums iš pirmos santuokos. Nors nebuvo karaliaus nuo Teodoriko mirties [[737]]  m., [[Karlomanas, Martelio sūnus|Karlomanas]] ir [[Pipinas Trumpasis]] titulavosi mažordomais. Karlomanas gavo Austraziją (su Tiuringija ir Alemanija), Pipinas Trumpasis - – Neustriją (su Burgundija, Provansu). Akvitanijos ir Bavarijos kunigaikštystės turėjo autonomiją, tad nebuvo įtrauktos į padalinimą. Padalinimo metu buvo atstumtas jaunesnysis sūnus Grifoną, kuriam teko labai mažai žemių. Todėl netrukus iškilo konfliktas tarp Grifono ir vyresnių brolių. Nors Karlomanas įkalino Grifoną, nesutarimai tarp vyresnių brolių nulėmė, kad jis buvo paleistas, kai Pipinas kaip piligrimas vyko į Romą. [[743]]  m. Karlomanas paskyrė naują karalių [[Childerikas III|Childeriką III]], kad apsisaugotų nuo brolio ambicijų ar sustiprintų Karolingų pozicijas.

[[743]]  m. Pepinas privertė [[Odilas|Odilą]], Bavarijos kunigaikštį, pripažinti frankų valdžią. Karlomanas nugalėjo saksus, po to abu broliai nugalėjo Hunoaldą, Akvitanijos kunigaikštį, ir baskus, sukilusius alemanus. [[746]]  m. Karlomanas pasitraukė iš politikos ir įstojo į Sorakto kalno vienuolyną.

Pipino pozicijos sustiprėjo dar labiau, kai [[752]]  m. mirė paskutinysis Merovingų karalius. Todėl jis buvo išrinktas kaip karalius ir oficialiai įteisino Karolingų valdžią. Nors tokie rinkimai buvo reti, pagrindiniai germanų įstatymai teigė, kad karaliaus valdžia remiasi kilmingaisiais. Jie galėjo išrinkti naują karalių iš vadovaujančio klano, jei manė, kad senasis negalės tinkamai jų vesti į mūšį. Pipinas dar labiau sustiprino savo pozicijas, kai [[754]]  m. sudarė sąjungą su popiežiumi [[Steponas II|Steponu II]], kuris įteikė frankų karaliui "Konstantino„Konstantino dovanos"dovanos“ klastotę ir Paryžiuje paskelbė jį ''patricius Romanorum'' ("Romėnų„Romėnų gynėju"gynėju“). Kitais metais Pipinas įvykdė pažadą popiežiui ir jam atidavė iš lombardų atimtą Raveną. Aplink Romą atkariautas žemes jis irgi atidavė popiežiui ir jos tapo [[Popiežiaus valstybė]]s pradžia.

[[768]]  m. mirus Pipinui, imperiją pasidalino jo sūnūs [[Karlomanas I|Karlomanas]] ir [[Karolis Didysis|Karolis I]]. Karlomanui pasitraukus į vienuolyną ir netrukus mirus, vienvaldžiu tapo jo brolis, vėliau žinomas kaip [[Karolis Didysis]]. Jis atstatė lygų jėgos balansą tarp imperatoriaus ir popiežiaus, o vykdydamas užkariavimus Europoje, sukūrė didelę valstybę ir naujai atgaivino Frankų karalystę. [[800]]  m. Kalėdų dieną popiežius [[Leonas III]] karūnavo Karolį [[Šventosios Romos imperijos imperatorius|Romėnų imperatoriumi]] Romoje, ir tokiu būdu Frankų valstybė tapo [[Frankų imperija]].