Sofistai: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Sofistais''' (gr. σοφιστη – meistras, išminčius) -[[senovės Graikijos istorija|senovės Graikijoje]] plačiaja prasme buvo vadinami protingi, išradingi, išmintingi žmonės; siauraja prasme tai filosofai, atliekantys profesionalių "išminties" ir "iškalbos" mokytojų vaidmenį. Jų atsiradimą lėmė socialinė bei politinė situacija, susiklosčiusi Graikijoje apie V a. prieš Kr., kai išsilavinimo poreikis bei noras dalyvauti intelektualiniame ir viešajame gyvenime pasidarė visuotinis. Sofistai mokė žmones praktinės išminties, mokė ginti asmeninius interesus. [[Retorika]], įtikinėjimo menas – tokios buvo pagrindinės jų švietėjiškos veiklos kriptys. Sofistai užsiėme mokymu profesionaliai, t.y. jie pirmieji [[Graikija|Graikijoje]] pradejo mokyti išminties ir iškalbos už pinigus.

Esminis sofistų filosofijos skiriamasis bruožas - jos antropocentriškumas. Sofistai perkėlė filosofijos dėmėsį nuo gamtos į žmogų ([[etika]], [[politika]], pažinimo teorija). Protagoro tezė apie tai, kad žmogus yra visų daiktų matas, tapo raktine formuojant europinės filosofijos humanistinę tradiciją. Antropocentrinis požiūris lėmė vadinamąjį sofistų etinį reliatyvizmą bei konvencionalizmą, išryškėjusį socialinio kriticizmo kontekste.

Sofistikos išsigimimas prasidėjo jau IV a. pr.m.e. Kai kurie sofistai, nekurdami nieko naujo, visą savo energiją nukreipė į destruktyviąją [[polemika|polemiką]], apsiimdami [[sofizmas|sofizmų]] ir kitų metodų pagalba įrodyti ar paneigti bet kokį teiginį.