Ramusis vandenynas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Ramusis vandenynas''' (dar vadinamas '''Didžiuoju''')  – didžiausias pasaulio [[vandenynas]]. Jo plotas 165 mln. km². Vandenynas yra tarp [[Australija|Australijos]], [[Azija|Azijos]], [[Amerika|Amerikos]] ir [[Antarktida|Antarktidos]]. Su [[Indijos vandenynas|Indijos vandenynu]] turi dvi sąsajas: plačią  – į pietus nuo Australijos ir siauresnę  – [[Indonezija|Indonezijos]] salyne. [[Dreiko sąsiauris]] ir [[Panamos kanalas]] jungia Ramųjį vandenyną su [[Atlanto vandenynas|Atlantu]], o šiaurėje labai siauras [[Beringo sąsiauris]]  – su [[Arkties vandenynas|Arkties vandenynu]].

Vandenyne yra apie 25 000 salų, kurių dauguma yra Pietiniame pusrutulyje. Centrinės ir pietvakarinės dalies salos vadinamos [[Okeanija]]. Dauguma Ramiojo vandenyno tropinių salų (pavyzdžiui, [[Tuamotu salos|Tuamotu salynas]]) yra koralų atolai  – žiedinės salos, juosiančios seklias lagūnas. Atolai iškilę giliose vandenynų vietose, nors juos sudarę koralai negali augti giliau kaip 45  m. Kai kurių gamtininkų nuomone, koralų atolai išaugo ant seklių vulkanų kraterių.

Didžiulį Ramųjį vandenyną galima vadinti ir okeaniniu pusrutuliu. Nors jame daug salų ([[Naujoji Zelandija]], [[Papua Naujoji Gvinėja]], [[Kalimantanas]], [[Sachalinas]], [[Japonija]]), vis tik sausumos plotas, palyginti su vandenynu, yra nepaprastai mažas.

Ramusis vandenynas  – tai iki šiol mažėjančio Pantalaso pasaulinio vandenyno liekanos. Tas vandenynas supo sausumą prieš tai, kai ji išsiskyrė į dabartinius žemynus.

Vandenyno hidrografija gana paprasta. Šiaurės pusrutulyje pasatų sukelta srovė teka [[Filipinai|Filipinų]] link, po to pro [[Japonija|Japoniją]] suka prie [[Aliaska|Aliaskos]], toliau  – į pietus ir pro [[Kalifornija|Kaliforniją]] grįžta į pradinę padėtį  – Šiaurės Pasatų srovę ir sudaro didžiulę, pagal laikrodžio rodyklę tekančios srovės kilpą. Besiskečiantį jūros dugną kompensuoja jo grimzdimas povandeniniuose loviuose, kurie ištįsę puslankiu nuo [[Naujoji Zelandija|Naujosios Zelandijos]] iki [[Aliaska|Aliaskos]] ir nuo Centrinės [[Amerika|Amerikos]] iki [[Čilė]]s. Su šiais loviais susiję veikiantys vulkanai juosia vandenyną.

Palei nelygius vandenyno pakraščius yra daugybė jūrų, kurių didžiausios  – [[Beringo jūra|Beringo]], [[Ochotsko jūra|Ochotsko]], [[Rytų Kinijos jūra|Rytų Kinijos]], [[Japonijos jūra|Japonijos]], [[Pietų Kinijos jūra|Pietų Kinijos]], [[Sulu jūra|Sulu]], [[Tasmano jūra|Tasmano]], [[Geltonoji jūra|Geltonoji]], [[Rytų Kinijos jūra|Rytų Kinijos]], [[Koralų jūra|Koralų]] jūros.

Ledkalniai, atskilę nuo milžiniško [[Antarktida|Antarktidos]] ledo skydo, dreifuoja į šiaurės rytus. Kol ištirpsta, Ramiajame vandenyne jie pasiekia net 41° pietų platumos. Kai kurie ledkalniai storesni nei 600  m.

Ramiojo vandenyno dugno nuosėdų storis mažiausias guolyje ir jo loviuose, didėja link žemynų ir pusiaujo (iki 3 km). Giliau kaip 4,5  km slūgso raudonasis okeaninis molis; 4–4,5  km gylyje  – biogeninės nuosėdos, daugiausia kokolitiniai foraminiferiniai dumblai. Mažesniame gylyje yra kriauklelių, koralų, dumblių nuosėdos.

Tyrimo istorija skirstoma į tris laikotarpius. Pirmasis prasidėjo keletas amžių prieš mūsų erą ir truko iki [[1804]]  m. Jis apėmė didžiųjų geografinių atradimų laikotarpį.

[[1513]]  m. [[rugsėjo 16]] d. [[Vaskas Nunjesas de Balboa]] ([[Ispanija]]), perėjęs [[Panamos sąsmauka|Panamos sąsmauką]], pirmasis iš europiečių pamatė Ramųjį vandenyną ir pavadino jį ''Pietų jūra''.

[[1520]]–[[1521]]  m. Ramųjį vandenyną nuo [[Ugnies Žemė]]s iki [[Filipinai|Filipinų]] perplaukė [[Fernandas Magelanas]].

Paskui žinias apie Ramųjį vandenyną pagausino [[Frensis Dreikas|F. Dreiko]] ([[1578]]–[[1579]]  m.), [[Abelis Tasmanas|A. Tasmano]] ([[1642]]–[[1643]]  m.), [[Semionas Dežniovas|S. Dežniovo]] ([[1648]]  m.), [[Vitus Beringas|V. Beringo]] ir [[Čirikovas|A. Čirikovo]] ([[1728]], [[1741]]  m.) ionėskelionės ir atradimai. Ramiojo vandenyno centrines ir pietų dalis ištyrė [[Džeimsas Kukas]] ([[1768]]–[[1771]], [[1772]]–[[1775]], [[1776]]–[[1779]]  m.).

Antruoju laikotarpiu ([[1804]]–[[1873]]  m.) pradėti vandenyno gelmių tyrimai. Svarbesniosios kelionės: [[Fadėjus Belingshauzenas|F. Belingshauzeno]] ir [[Michailas Lazarevas|M. Lazarevo]] ([[1819]]–[[1821]]), [[Lencas|E. Lenco]] ([[1824]]–[[1825]]  m.), [[Diumon d'Urvilis|Ž. S. Diumon d'Urviliod’Urvilio]] ([[1828]]  m.), [[Čarlzas Vilksas|Č. Vilkso]] ([[1839]]–[[1840]]  m.).

Trečiuoju laikotarpiu (nuo [[1873]]  m.) išsiplėtė kompleksiniai okeanografiniai tyrimai, specialios ekspedicijos, vandenynui tirti įsteigta mokslinių įstaigų, tarptautinių susivienijimų. Pirmoji okeanologinė ekspedicija vyko [[1873]] – [[1876]]  m. laivu „'Challenger'“ ([[JK|Didžioji Britanija]]).