Analų mokykla: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Analų mokykla''' - [[istoriografija|istoriografinė]] prancūzų istorikų mokykla. Pradininkai - [[Marcas Blochas]] ir [[Lucienas Febvre]]. Kritikavo [[politinė istorija|politinės]] ir [[karinė istorija|karinės istorijos]] sureikšminimą. Siekė istoriją paversti tarpdisciplininiu mokslu. Praeities tyrimams taikė [[menotyra|menotyros]], [[geografija|geografijos]] tokių socialinių mokslų kaip [[sociologija]], [[ekonomika]], [[antropologija]], [[psichologija]] metodus. Padarė didžiulę įtaką [[Istorija|istorijos]] mokslo raidai [[XX amžius|XX amžiuje]].

Antrajai Analų mokyklos kartai priskiriami [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] metu ar tuoj po jo subrendę istorikai. Žymiausi iš jų [[Fernandas Braudelis]], [[Pierre Goubertas]] ir [[Ernestas Labrousse]]. Savo darbuose jie įtvirtino ir išplėtė savo pirmtakų ir mokytojų idėjas. Ekonomika ir socialiniai santykiai, Febvre pradėta plėtoti mintis apie gamtinių sąlygų svarbą visuomenės raidai tapo neatsiejama istorijos tyrimo dalis. Nemažiau reikšmingas antrosios kartos indėlis į moksliomokslo plėtojimą yra Braudelio "ilgo nuotolio" (''la longue durée'') koncepcija, kuri atsirado [[Claude Levi-Straussas|Claude Lévi-Strausso]] [[struktūralizmas|struktūralizmo]] idėjų įtakoje. Ši koncepcija visuomenę apibūdina kaip inertišką, [[savireguliacija|save reguliuojantį]] [[organizmas|organizmą]] - struktūrą -, kurios pokyčius galima pajusti tik ilgo laiko ("ilgo nuotolio") perspektyvoje.