'''Jonas Antonesku''' ({{ro|Ion Victor Antonescu}} (rumunų k. tarimas [iˈon antoˈnesku]; [[1882]] m. [[birželio 15]] – [[1946]] m. [[birželio 1]] d.) buvo [[rumunai|rumunų]] kareivis, valdęs [[Didžioji Rumuniją|Rumuniją]] [[antrasis pasaulinis akraskaras|antrojo pasaulinio karo]] metais, vėliau nuteistas už [[karo nusikaltimai|karo nusikaltimus]]. Antonesku, [[Rumunijos Armija|Rumunijos Armijos]] karininkas pagarsėjo [[1907 m. Rumunijos valstiečių sukilimas|1907 m. valstiečių sukilime]] ir [[Pirmas pasaulinis karas|pirmojo pasaulinio karo metais]] metais. Tarpukariu simpatizavo antisemitinėms fašistinėms [[Nacionalinė krikščionių partija|Nacionalinei krikščionių partijai]] ir [[Geležinė gvardija|Geležinei gvardijai]]. Buvo karinis atašė Prancūzijai, vėliau – generalinio štabo vadas, [[Oktavianas Goga|Oktaviano Gogos]] kabinete trumpai ėjęs gynybos ministro pareigas. Vėlyvajame ketvirtajame dešimtmetyje dėl politinių pažiūrų karaliaus Karolio II įsakymu buvo sulaikytas, tačiau vėl iškilo 1940 m. politinės krizės metu ir įkūrė [[Nacionalinė legionierių valstybė|Nacionalinę legionierių valstybę]], įtemptą partnerystę su Geležinės gvardijos lyderiu [[Horia Sima]]. Sudaręs aljansą su [[Nacistinė Vokietija|Nacistine vokietija]] ir [[Ašis|Ašimi]] bei užsitikrinęs [[Hitleris|Hitlerio]] paramą, [[1941 m. legionierių sukilimas ir Bukarešto pogromai|1941 m. legionierių sukilimo]] metu Geležinę gvardiją eliminavo. Buvo ne tik šalies ir vyriausybės vadovas, bet 1941-43 m. kartu ėjo ir užsienio reikalų ministro pareigas. Po [[Barbarosos operacija|Barbarosos operacijos]], kurioje dalyvavo ir jau tuomet Ašiai priklausanti Rumunija (ir kurios metu Rumunija atgavo TSRS aneksuotas [[Besarabija|Besarabiją]] ir [[Šiaurės Bukovina|Šiaurės Bukoviną]]) jis tapo ir [[Rumunijos maršalas|Rumunijos maršalu]].
Antonesku nepriklausomai nuo sąjunginės Vokietijos vykdė [[Holokaustas|Holokaustą]] – jo metu išžudyta 400 000 Besarabijos, Ukrainos ir Rumunijos žydų bei Rumunijos čigonų.
