Bartolomé Esteban Murillo: Skirtumas tarp puslapio versijų

Bartolomė Estebanas Muriljas gimė 1617 m. [[Sevilija|Sevilijoje]], spėjama, gruodžio 31 d. skurdžių amatininkų Gaspar Esteban Murillo ir Maria Peres šeimoje. Buvo jauniausias iš 14 vaikų. Pakrikštytas [[1618]] m. sausio 1 d. Būdamas 10 metų Muriljas tapo [[našlaitis|našlaičiu]]. Jo globa pradėjo rūpintis tetos vyras kirpėjas J. A. Lagarès. Spėjama, kad Muriljas anksti parodė talentą piešti ir pradėjo mokintis pas kitą giminaitį dėdę Juan del Castillo, kuris buvo šiokio tokiomenko žinomumo dailininkas Sevilijoje.

1640-ųjų pradžioje Muriljas keliavo į [[Madridas|Madridą]], kur susitiko su žemiečiu Diegu Velaskesu, kuris tuo metu buvo Ispanijos karaliaus dvaro oficialus dailininkas. [[Diegas Velaskesas|Velaskesas]] parūpino Muriljui priėjimą prie karališkosios kolekcijos, kur dailininkas galėjo kopijuoti ir mokintis nuo [[Rubensas|Rubenso]], [[Antonis van Deikas|Antonio van Deiko]] ir [[Venecija|venecijiečių]] dailininkų darbų. Apie 1645 m. Muriljas grįžo į gimtąjį miestą, kur gavo užsakymą atlikti 11 paveikslų seriją vietos [[pranciškonai|pranciškonų]] vienuolynui. Už juos jis beveik negavo užmokęsčio, bet šie paveikslai jį išgarsino ir Muriljas tapo svarbiausiu miesto dailininku, nustumdamasužtemdydamas Fransiską de Surbaraną. Vienu būdingiausių Muriljo ankstyvųjų darbų laikomas „Rožančiaus Madona“. Įgijęs naują padėtį Muriljas vedė 1648 m. Beatrice de Cabrera y Sotomayor. Gavo užsakymų atlikti paveikslų [[Sevilijos katedra|Sevilijos katedroje]]. Jo paveikslų tematika nuo realistinių gatvės vaizdų pasikeitė į labai idealizuotus religinius paveikslus, kaip daugelyje „Nekalto prasidėjimo“ vaizdinių. Nuo 1652 m. stebimas Muriljo stilistikos pasikeitimas: jo potėpiai tapo ypač laisvi, didesnę vertę pradėjo vaidinti spalvos, paveikslų puošnumas tapo artimesnis daug vėliau sekusiam [[rokokas|rokokui]].

1658−1660 m. Muriljas antrąkart lankėsi Madride. Jis turėjo tokį platų užsakovų ratą, kad esą Ispanijos karalius uždraudė išvežti Muriljo paveikslus į užsienį. 1660 m. Muriljas buvo vienu Sevilijos meno akademijos įkūrėjų ir tapo pirmuoju jos prezidentu. 1664 m. mirė jo žmona. Su ja jis susilaukė 5 vaikų, trys išgyveno jaunystę. Svarbiausius to meto Muriljo kūrybinius tarpsnius žymi religinių tapybos darbų ciklai Santa Maria la Blanca bažnyčiai (1665), ''Caridad'' ligoninei (1671), [[kapucinai|kapucinų]] vienuolynui (1676), ''Venerables Sacerdotes'' bendruomenei ir ligoninei (1678), augustiniečių vienuolynui (1680). 1680 m. Muriljas nuvyko į [[Kadisas|Kadisą]] atlikti darbų vietos kapucinų vienuolynui. Dirbdamas ties paveikslu „Mistinės Šv. Kotrynos vestuvės“ Muriljas nukrito nuo pastolių. Buvo pergabentas į Seviliją, kur dėl traumų beveik nebetapė. Muriljas mirė 1682 m. balandžio 3 d. Buvo palaidotas Santa Cruz bažnyčioje. [[Napoleono karai|Napoleono karų]] metu bažnyčia buvo sugriauta. Šiuo metu toje vietoje yra Santa Cruz aikštė, pastatytas paminklas Muriljui, vietoje, kur esą jis buvo palaidotas.

Didžiąją Muriljo kūrybos dalį sudaro religiniai paveikslai. Vėlesniais metais Muriljas tik tokius tapė. Žinomi ne daugiau 1 ar 2 jo [[peizažas|peizažai]]. AnsktyvojiAnkstyvoji kūryba pažymėtina žanrinėmis scenomis, kuriose vaizduojami vaikų portretai. Muriljas yra nutapęs keletą savo laikmečio ir istorinių asmenybių portretų. Kritikai sąlyginai išskiria Muriljo kūryboje tris periodus: „šaltąjį“, „karštąjį“ ir „lengvąjį“. Iki XIX a. pradžios Muriljas su [[Chosė de Ribera]] buvo vieninteliai ispanų dailininkai gerai žinomi europiniu mastu.