Organų donorystė: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Organų donorystė'''  – žmogaus [[Organas|organų]], skirtų naudoti žmogui, savanoriškas ir neatlygintinas davimas <ref> [http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=286041&p_query=&p_tr2=&p_hil=&p_sess=&p_no=1 Lietuvos Respublikos Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas]</ref>. Jei ligoniui reikalinga [[Inkstas|inksto]] ar [[Kepenys|kepenų]] transplantacija, pasaulyje plačiai<ref>[http://www.eurotransplant.org/cms/mediaobject.php?file=ar_2011.pdf Eurotransplant anual report 2011]</ref> praktikuojama '''gyvoji donorystė'''. Gyvajai donorytei nepakanka donoro sutikimo, ją reglamentuoja įstatymai.

1954  m. gruodžio 23 d. buvo atlikta pirmoji sėkminga inkstų transplantacija. Donoras ir recipientas buvo 23 metų identiški dvyniai, kurių vienam grėsė mirtis nuo greitai progresuojančio [[Nefritas|glomerulonefrito]]. Recipientas su persodintu inkstu išgyveno 8 metus, donoras mirė daugiau kaip po 56 metų; vienas iš šią transplantaciją atlikusių chirurgų - – dr. [[Joseph Edward Murray]] 1990  m. gavo [[Nobelio fiziologijos ir medicinos premija|Nobelio medicinos premiją]].<ref>{{Cite web | last = Batty | first = David | title = World's first organ donor dies aged 79 | work = The Guardian | accessdate = 2012-07-26 | date = 2010-12-30 | url = http://www.guardian.co.uk/society/2010/dec/30/first-organ-donor-dies-79 }}</ref> Lietuvoje pirma inkstų transplantacija atlikta Vilniuje 1970  m. vasario 18 d.<ref>[http://sena.sam.lt/lt/main/news?id=3520 LR Sveikatos apsaugos ministerija]</ref>

Iki 2012  m. pasaulyje buvo transplantuota daugiau kaip pusė milijono inkstų, Lietuvoje - – apie 1600.

Iš principo įstatymai išskiria dvi donorystės rūšis: mirusio žmogaus organų donorystę ir gyvo žmogaus organų donorystę. Iš gyvo žmogaus draudžiama imti organų, jeigu tai labai pablogintų jo sveikatą ar sukeltų grėsmę gyvybei.

Lietuvoje neregeneruojančias kūno dalis leidžiama imti tik iš suaugusio giminaičio arba sutuoktinio. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir daugelyje Europos šalių yra įteisinta ir porinė donorystė  – t. y., galimybė pasikeisti donoriniais organais, kai vienos tarpusavyje nesuderinamos poros donoro organas tinka kitos tarpusavyje nesuderinamos poros recipientui ir analogiškas antrosios tarpusavyje nesuderinamos poros organas tinka pirmosios poros recipientui, taip donoru gali būti draugas ar bendradarbis. Olandijoje galima net anoniminė donorystė - – galimybė anonimiškai paaukoti savo organą. Visgi dažniausiai gyvaisiais organų donorais būna artimieji.<ref>[http://www.eurotransplant.org/cms/mediaobject.php?file=ar_2011.pdf Eurotransplant anual report 2011]</ref>

Vienas inkstas yra dažniausiai gyvojo donoro dovanojamas organas. Inksto persodinimas iš gyvo ir sveiko donoro turi privalumų. Tokie transplantatai funkcionuoja ilgiau, jiems dažnai reikia mažiau slopinti [[Imuninė sistema|imuninė sistemą]]. <ref>Inkstų ligos / Miglinas M., Juknevičius I., Laurinavičius A., Razukas V., Žekonis M., leidykla "Vaistų„Vaistų žinios"žinios“, ISBN: 1511230</ref>

Organai transplantacijai paprastai imami, konstatavus smegenų mirtį. Iki 1968  m., kai plataus pripažinimo sulaukė [[Harvardo universitetas|Harvardo universitete]] sukurti smegenų mirties nustatymo kriterijai, organų donorystės po mirties sąlyga buvo nebeplakanti širdis.<ref name="bos74">{{Cite journal | doi = 10.1016/j.transproceed.2004.12.197 | issn = 0041-1345 | volume = 37 | issue = 2 | pages = 574-576, S.&nbsp;574 | last = Bos | first = M.A. | title = Ethical and Legal Issues in Non-Heart-Beating Organ Donation | journal = Transplantation Proceedings | date = 2005-03 }}</ref> Nors, pavyzdžiui, Japonija iki šiol nepripažįsta smegenų mirties, ir žmogaus mirtį konstatuoja pagal širdies būklę. Lietuvoje žmogaus mirties kriterijus ir konstatavimo tvarką nustato Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas, kiti teisės aktai.

Pritarti donorystei  – reiškia galimybę po mirties tapti organų donoru (ar organai bus panaudoti transplantacijai, bus tiriama po mirties). Tai gali nutarti pats žmogus, pasirašęs sutikimą donorystei, tai yra turėdamas donoro kortelę. Tai teisiškas patvirtinimas, kad jos turėtojas savanoriškai ir neatlygintinai sutinka po savo mirties dovanoti organus ir (ar) audinius transplantacijai. Kortelė liudija, kad asmuo yra įtrauktas į Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registrą. Po asmens mirties artimieji bus informuoti apie žmogaus valią.

Labai svarbu ne tik apsispręsti pačiam, bet ir pasikalbėti apie savo sprendimą su artimaisiais. Jeigu žmogus nėra išreiškęs apsisprendimo dėl organų donorystės, dėl mirusio artimojo organų dovanojimo transplantacijai turi apsispręsti giminaičiai.

Donoro kortelę gali gauti kiekvienas veiksnus Lietuvos pilietis, ne jaunesnis kaip 18 metų. Sutikimą donoro kortelei gauti galima pasirašyti bet kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Taip pat pritarimą organų donorystei galima išreikšti atvykus į Nacionalinį transplantacijos biurą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Santariškių g. 2, Vilnius. Sutikimą donoro kortelei gauti galima pasirašyti ir organizuojamų akcijų metu, Nacionaliniam transplantacijos biurui dalyvaujant įvairiuose sveikatinimo renginiuose. Biuras bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis („[[Gyvastis]]“, Nacionalinė donorų asociacija), kurios aktyviai skleidžia informaciją apie organų donorystę, organizuoja akcijas, kurių metu pasirašyti sutikimai donoro kortelei gauti yra siunčiami registruoti į Nacionalinį transplantacijos biurą. Jei asmuo įteisino savo poziciją dėl donorystės, medicininiai duomenys dėl organų tinkamumo transplantacijai bus nustatomi tik po donoro mirties. 2012  m. pabaigoje registre buvo užregistruotos 16 533 donoro kortelės.

== Taip pat skaityti ==

* [[Kraujo donorystė]]

* [[Kaulų čiulpų transplantacija]]