Asmenvardžių adaptavimas lietuvių kalboje: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
papildymai |
||
Eilutė 1:
'''Adaptuotoji asmenvardžio forma''' [[lietuvių kalba|lietuvių kalboje]] – būdas užrašyti kitos kalbos [[asmenvardis|asmenvardžius]] lietuviškame rašte. Iš esmės tai yra sulietuvinta asmenvardžio forma, gaunama fonetiškai transkribuojant (perrašant) svetimos kalbos asmenvardį, pvz., {{En|[[James Cook]]}} transkribuojamas į {{Lt|Džeimsas Kukas}}. Šiuo pavyzdžiu ''J'' tariasi kaip ''Dž'', ''a'' žodžio viduryje kaip ''ei'', ''e'' nesitaria, ''C'' tariasi kaip ''K'', ''oo'' tariasi kaip ''u''. Prie gauto rezultato dar pridedamos lietuviškos galūnė ''-as'', taip iš ''James Cook'' gaunamas ''Džeimsas Kukas''. Sovietmečiu tai buvo pagrindinis asmenvardžių rašymo būdas, po [[1990]] m. rašyba tapo įvairi – rašoma tiek originalo kalba, tiek ir sulietuvintai.
Adaptavimo lygys gali būti įvairus. Originalaus vardo perrašymas nenaudojant fonetinės transliteracijos, bet pridedant lietuviškas galūnes yra vadinamas sugramatinta asmenvardžio forma, pvz., Jamesas Cookas. Fonetinė transkribcija nepridedant lietuviškos galūnės yra vadinama nesugramatinta sulietuvinta asmenvardžio forma, pvz., Džeims Kuk. Šis būdas naudojamas užrašant ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžius.
Rašymui originalo kalba neretai priskiriama adaptuota [[anglų kalba]]i forma, kartais – [[prancūzų kalba]]i. Taip paprastai rašomi asmenvardžiai tautų, naudojančių nelotyniškus rašmenis – pvz., [[korėjiečiai|korėjiečių]], [[arabai|arabų]] ir kt. [[Diakritiniai ženklai]] rašomi ne visuomet.
eilutė 11 ⟶ 13:
Adaptuotoji asmenvardžio forma turi daugybę trūkumų.
* Fiziškai yra neįmanoma perrašyti viso pasaulio žmonių asmenvardžius adaptuotąja forma.
* Didžiulis trūkumas – informacijos užsienio kalba paieška. Neįmanoma rasti autentiškos informacijos apie Wolfgang Amadeus Mozart naudojant užklausą ''Volfgangas Amadėjus Mocartas''.
* Įpratus naudoti adaptuotas asmenvardžio formas būtini žinynai su pateiktomis originalo formomis.
* Adaptuotos formos netiksliai atspindi tikrąjį vardų tarimą, kuris kartais būna nelengvai išaiškinamas arba net nežinomas<ref>Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. P. 189</ref>.
* Adaptuojant asmenvardžius reikia žinoti kalbos, iš kurios adaptuojama tarimo taisykles. Tokiu būdu tautinės mažumos atstovo asmenvardis adaptuojamas pagal valstybinę kalbą tos šalies, iš kurios yra asmuo. Tai prieštarauja pačiai adaptavimo prasmei: kuo aiškiau perteikti tarimą net nežinant užsienio kalbos tarimo taisyklių. Pavyzdžiui, Ispanijos pilietis su pavarde Jiménez ar Ximénez lietuvių kalboje adaptuojamas kaip ''Chimenas'' ar ''Chimenesas'', tačiau jei asmuo su tokia pavarde yra baskų tautybės (pati pavardė baskų kilmės), tai turėtų adaptuojamas pagal baskų kalbos tarimą ir turėtų būti užrašoma panašiau kaip ''Šimenesas''.
* Adaptuotoji asmenvardžio forma priveda prie kurioziškų situacijų: tas pats dokumentas, knyga gali turėti skirtingus autorius. Tai apsunkina paiešką bibliotekose, internete.
* Adaptavimo taisyklės kiekvienai kalbai yra skirtingos. Tai ne tik nepatogu, bet ir priveda prie absurdiškų situacijų: tas pats žmogus gali įgyti skirtingus asmenvardžius priklausomai nuo to iš kurios kalbos perrašoma. Pavyzdžiui, Latvijos gyventojas Ivars Kalninš adaptuojamas į lietuvių kalbą kaip [[Ivaras Kalninis]] - perrašant iš latvių kalbos pavardžių priesaga -iņš keičiama į -inis, kaip reikalauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pvz., ''Bėrzinis'' (vietoj Bērziņš), ''Krūminis'' (vietoj Krūmiņš) <ref>{{cite web |url=http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/svetimvardziai/adaptavimas.html |title=Valstybinė lietuvių kalbos komisija / Adaptavimas |author=Valstybinė lietuvių kalbos komisija |date= |work= |quote=4.4 punktas: Pavardžių priesaga -iņš keičiama į -inis, pvz.: Bė́rzinis (Bērziņš), Krū́minis (Krūmiņš). |publisher= |accessdate=8 February 2013}}</ref>, tačiau to paties žmogaus vardas adaptuojant iš rusų kalbos jau užrašoma kitaip, pvz., Ивар Калныньш užrašomas jau kaip ''Ivarsas Kalninšas'' <ref>{{cite web |url=http://www.teatrai.lt/i-lietuva-atvyksta-legendinis-aktorius-ivarsas-kalninsas.html |title=Į Lietuvą atvyksta legendinis aktorius Ivarsas Kalninšas |author= |date=2012-01-18 |work= |publisher= |accessdate=8 February 2013}}</ref>.
* Iš adaptuotosios amenvardžio formos naudojamos lietuvių kalboje neįmanoma nustatyti pradinio vardo užrašymo, nes lietuvių kalbos rašyboje nenaudojami sudvigubinti priebalsiai. Tokiu būdu adaptuotoji asmenvardžio forma lietuvių kalboje yra dar labiau nutolusi nuo transkribcijos rusų kalboje (iš kurios kilusi), nes rusų kalboje sudvigubinti priebalsiai yra išlaikomi.
* To paties žmogaus asmenvardis užrašytas adaptuotąja forma seniau ir dabar skiriasi, pvz., XX amžiaus pradžioje Lietuvoje populiari lenkų rašytoja ''[[Eliza Orzeszkowa]]'' buvo užrašoma kaip ''Elzė Ožeškienė'', o vėliau kaip ''Eliza Ožeškova''; [[JAV prezidentas|JAV prezidento]] ''[[Woodrow Wilson]]'' asmenvardis vienur užrašomas kaip ''Vudrou Vilsonas'', kitur kaip ''Vudrovas Vilsonas'', arba ''Vudro Vilsonas'', o dabar ''Woodrow Wilson'' arba ''Woodrowas Wilsonas''. Tačiau šių laikų mokykliniame vadovėlyje yra pateiktas dar kitaip – kaip ''Vudras Vilsonas''<ref>Gintaras Kaselis, Rimutė Morozovienė, Mindaugas Tamošaitis. Istorijos vadovėlis 12 klasei, I dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2008. P. 257</ref>.
* Adaptuotoji asmenvardžio forma yra visiškai bevertė juridiniuose dokumentuose, nes sutartys ir kiti oficialūs dokumentai sudaromi pagal įrašus asmens dokumentuose, o ne pagal tarimą. Tai ypač svarbu, nes klaidingai užrašytas asmenvardis gali paversti dokumentą negaliojančiu, be to iškyla problemos sudarant sutartis su užsieniečiais.
eilutė 22 ⟶ 26:
{{cite web |url=http://m.lrytas.lt/?data=20090425&id=akt25_a1090425&view=2 |title=Europą juokina raidžių vergais tapę lietuviai |author=Dalia Gudavičiūtė |date=2009-04-25 |work= |publisher= |accessdate=4 February 2013}}</ref>.
* Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių adaptacija kelia bereikalingą įtampą.
* Moterų asmenvardžiai adaptuojami nepridedant galūnių, tačiau tekste nežinant asmens lyties, pvz., žmogus su pavarde Fischer (pavardę reiškia žvejys) gali būti moteris, galima klaidingai adaptuoti kaip ''Fišeris'', o turėtų būti ''Fišer''.
* Adaptuotoji asmenvardžio forma negali būti naudojama pašte siunčiant adresatui tiek paprastą, tiek registruotą laišką į užsienį.
* Adaptuotoji asmenvardžio forma gali būti įžeidi, nes asmens vardas ir pavardė yra neatpažįstamai sudarkomas ir gali įgyti visai kitą prasmę.
* Adaptuota asmenvardžio forma iškraipo žmogaus kilimo vietą ir tautinę priklausomybę, pvz., rumuno ar moldavo pavardė Munteanu (verčiant pagal prasmę - kalnietis arba valachas) lietuvių kalba užrašyta kaip ''Muntianas'' gali būti palaikyta kaip armėniška.
* Naudodama adaptuotas asmenvardžio formas Lietuva lieka rusiškos kultūros įtakoje. Vakarų Europoje užrašant tikrinius vardus (asmenvardžius ir vietovardžius) skiriamas akcentas rašybai, o Rusijoje – tarimui<ref>
{{cite web |url=http://www.oocities.org/ukrterm/slavfile.htm |title=Транслитерация как составная часть национальной орфографии, или еще раз об искусственной изоляции |author=Федор Бурлацкий |date= |work= |quote = В данном случае это выглядит вот как: если на Западе приоритет отдается написанию, а на произношение почти никакого внимания не обращается, то мы — наоборот, приоритет будем отдавать именно произношению: не важно, как наши собственные имена будут писаться, важно то, чтобы их в других странах правильно произносили. |publisher= |accessdate=4 February 2013}}</ref>. Daugelis asmenybių yra žinomos tik vardais, kurie yra transkribuoti (perrašyti) iš rusų kalbos.
* Adaptuotoji asmenvardžio forma tegali būti naudojama ir teturi praktinę prasmę tik tekstuose, parašytuose lietuvių kalba. Verčiant į kitas kalbas neprofesionalūs vertėjai per klaidą užmiršta asmenvardžiams atstatyti originaliais formas.
* Adaptuojant istorinių asmenybių asmenvardžius iškraipoma istorija: daugeliu atveju nėra žinoma ar lietuviai žinojo asmenį, kurio vardas adaptuojamas, ir ar tuomet tarė taip, kaip užrašoma dabar. Pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenę dvarininkų giminė su pavarde Weyssenhoff dabar adaptuotai užrašomi kaip ''Veizenhofai''<ref>Lietuvos architektūros istorija T.2: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų redakcija. 1994. P.71</ref>, tačiau patys šių dvarininkų valstiečiai juos įvardindavo labiau pritaikytai lietuviškai tarsenai (nes priebalsių h ir f lietuvių kalboje nėra nuo seno<ref>Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T.2: Iki pirmųjų raštų. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1987. P.169 </ref>) – ''Vaisonais'' <ref>Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. T.2. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. P.161.</ref>.
* Pats adaptavimas yra anachronistiškas (nepaisoma laikmečio): žmonių asmenvardžiai gyvenusių viduramžiuose adaptuojami į bendrinę lietuvių kalbą, kuri yra sunorminta tik 20 amžiaus pradžioje. Jei William Shakespeare ir buvo žinomas amžininkų lietuvių tai tik kaip ''Szekspyras'' ar ''Szekspyrius'', nes raidės [[š]] 17 amžiaus lietuviškuose raštuose nebuvo. Lygiai taip pat nėra išlikę jokių liudijimų, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Henri Valois buvo amžininkų užrašomas kaip ''[[Henrikas Valua]]''.
* Visuotinis vardų adaptavimas yra sunkiai suvokiamas ir sunkiai pagrindžiamas perrašant žmonių asmenvardžius, nieko bendro neturėjusius ir neturinčius su Lietuva ir lietuvių kalba.
| |||