Bosnijos karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

| result = Taikos sutartis

* Bosnijos ir HercegovinaHercegovinos vidinis, teritorinis padalijimas pagal taikos sutarties nuostatas

* Mažiausiai 100, 000 žuvo ir du milijonai liko be pastogės.

| strength1 = ~400 tankų<br/>~270, 000 pėstininkų

| strength2 = 600–700 tankų<br/>102, 000 pėstininkų

| casualties1 = 36, 709 kareivių žuvo<br/>35, 234 civilių žuvo<ref name=RDC>{{cite web|title=Rezultati istraživanja "Ljudski gubici '91–'95"|url=http://www.idc.org.ba/index.php?option=com_content&view=section&id=35&Itemid=126&lang=bs|publisher=Research and Documentation Center Sarajevo}}</ref>

| casualties2 = 20, 649 kareivių žuvo<br/>4, 075 civilių žuvo

Kadangi Bosnijos karas buvo susijęs su įvykiais platesniame buvusios Jugoslavijos regione, o kaimyninės šalys ([[Kroatija]] ir [[Jugoslavija]]) aktyviai kišosi į karo eigą, šis karas kartais laikomas ne [[Pilietinis karas|pilietiniu]], o tarptautiniu karu, prasidėjusiu dėl Serbijos agresijos. Neabejotinai tarptautinį pobūdį karas įgavo 1995  m. [[NATO]] vykdant operaciją „[[Operation Deliberate Force]]“ prieš [[Serbų respublikos armija|Serbų respublikos armijos]] pozicijas.

Per trejus metus trukusį karą pagal pirminius paskaičiavimus žuvo apie 200 000 žmonių, o apie 2 mln. tapo pabėgėliais. Pagal naujesnius skaičiavimus žuvusiųjų buvo apie 150 000, o pabėgėliais tapo apie 1,8 mln. Kare plačiai naudoti etniniai valymai. Didžiausios žudynės vyko Šiaurės Bosnijoje prie Brčko ir rytuose prie Srebrenicos. Karą sukėlė sudėtingas politinių, socialinių ir saugumo krizių kompleksas susidaręs po [[Šaltasis karas|Šaltojo karo]] pabaigos ir [[komunizmas|komunizmo]] buvusioje [[Jugoslavija|Jugoslavijoje]] žlugimo. Karas buvo užbaigtas pasirašius [[Deitono taikos sutartis|Deitono taikos sutartį]] Paryžiuje, 1995  m. [[rugsėjo 21]] d.

Bosnijos karas yra artimai susijęs su Jugoslavijos žlugimu. Nuo 1988  m. pabaigos  – 1989  m. pradžios Jugoslavijos komunistų partija ėmė prarasti savo ideologinę viršenybę, kurią ėmė išstumti nacionalizmas ir separatizmas. Šis pasikeitimas buvo ypač ryškus [[Serbija|Serbijoje]] ir [[Kroatija|Kroatijoje]], vėliau Bosnijoje ir Hercegovinoje ir šiek tiek mažiau [[Slovėnija|Slovėnijoje]] ir [[Makedonija|Makedonijoje]]

1989  m. politinėje scenoje pasirodė [[Slobodanas Miloševičius]], kuris savo politinį iškilimą grindė nacionalistine ideologija, ypač išnaudojant [[Serbai|serbų]] padėties [[Kosovas|Kosove]] klausimą. Miloševičius taip pat bandė užimti dominuojančią padėtį Jugoslavijos federacijoje. Jam pavyko pakeisti kabinetus [[Vojvodina|Vojvodinoje]] ir [[Juodkalnija|Juodkalnijoje]] sau palankiais bei išvaikyti Kosovo vyriausybę, dominuojamą [[Albanai|albanų]]. Tai paskatino separatistinius procesus Kroatijoje ir Slovėnijoje bei šiek tiek vėlesnius įvykius Bosnijoje, kurie vedė prie Bosnijos karo.

Vienas iš pirmųjų taikos planų buvo 1993  m. gegužę sudarytas Vance-Owen planas, kuris numatė Bosnijos padalinimą į kantonus, iš esmės atsižvelgiant į realią karo frontų padėtį, o ne prieškarinį etninį pasiskirstymą. Pagal šį planą serbams turėjo atitekti 52 % valstybės teritorijos, nors prieš karą jie sudarė tik 31 % gyventojų. Kariaujančios pusės šio plano nepriėmė.

Po 1995  m. liepos mėn. vykdytų NATO bombardavimų sekė musulmonų ir kroatų ofenzyva Vakarų Bosnijoje. Didžioji dalis čia gyvenusių serbų pasitraukė su besitraukiančia serbų armija. Faktiškai pagal 1995  m. rudens frontų padėtį buvo sudaryta Deitono taikos sutartis, nes po masinių gyventojų perkėlimų ir žudynių nebebuvo įmanoma atsižvelgti į prieškarinę situaciją. Pagal Deitono taikos sutartį Bosnija turi būti vieninga valstybė susidedantis iš dviejų sudėtinių dalių: musulmonų ir kroatų federacijos ir Serbų respublikos.