Rozenkreiceriai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 41:
== Išnykimas ==
Nuo [[1775 m.]] Ordino centru tapo [[Berlynas]]. Ordinas aktyviai plėtojo [[tamplieriai|tamplieriškąją]] ordino legendą ir į savo gretas viliojo masonų brolijos narius, 1777 m. paskelbė save masoniškojo ordino aukščiausiuoju laipsniu. Ordino nariais buvo gydytojai, teologai mokslininkai, karininkai, aukščiausių buržua ir aukštuomenės sluoksnių atstovai. Šio ordino nariais buvo Fridrichas Vilhelmas II bei, daugelio biografų teigimu, [[Gėtė]]{{faktas}}. Manoma, kad [[Mocartas|Mocarto]] „Stebuklingoje fleitoje“ taip pat kalbama apie rozenkreicerių paslaptis{{faktas}}. Po Fridricho Vilhelmo II mirties rozenkreicerių ordinas prarado savo galias ir pradėjo nykti. Ordino gyvavimo pabaiga tokia pat miglota, kaip ir pradžia.
Kita to meto – [[XVIII a.]]- organizacija Iliuminatų ordinas. Šis ordinas susiformavo [[Bavarija|Bavarijos]] teritorijoje. Nors [[jėzuitai|jėzuitų]] ordinas buvo išformuotas, bet švietimą, ypač, universitetus vis dar kontroliavo buvę jėzuitai. Siekdamas pasisipriešinti šiai sistemai teologas A.Veischauptas mąstyti apie slapto ordino, kuris daug ką perimtų iš pačių jėzuitų, įkūrimą. A.Veischauptas akcentavo ordino narių disciplinuotumą, gebėjimą tikslo siekti pasinaudojant visomis įmanomomis priemonėmis. Manoma, kad į šį ordiną galėjo pereiti Rozenkreicerių brolijos likę nariai.
| |||