Senovės graikų kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Senovės graikų kalba''' - – [[Senovės Graikijos istorija|senovės Graikijos civilizacijos]] kalba. Antrasis (po archainio, dar vadinamo [[Mikėnų kultūra|mikėniškuoju]]) [[graikų kalba|graikų kalbos]] raidos etapas, apėmęs laikotarpį nuo maždaug VIII a. pr. m. e. iki III a. pr. m. e. Senovės graikų kalba buvo [[Senovės Graikijos istorija|senovės Graikijos civilizacijos]] kalba.

[[Vaizdas:AncientGreekDialects.png|thumb|240px|Senovės graikų kalbos dialektai apie 400  m. pr. m. e.]]

Senovės graikų kalbą sudaro [[Dialektas|tarmės]], vartotos nuo [[Graikų raštas|graikų rašto]] įvedimo (apie [[800 m. pr. m. e.]]) iki [[Helenizmas|helenistinės]] eros pradžios (apie [[300 m. pr. m. e.]]), o literatūroje  – dar ilgiau, iki [[Antika|Antikos]] pabaigos.

Priebalsių yra šešiolika. Kiekvienas iš bazinių priebalsių p, t, k turi skadųjį ir duslųjį variantą, o duslieji priebalsiai  – dar ir aspiruotą variantą (skardieji aspiruotieji priebalsiai buvo suduslinti dar mikėniškuoju laikotarpiu):

Senovės graikų kalba turi penkis [[Linksnis|linksnius]] (vardininką, kilmininką, naudininką, galininką ir šauksmininką), tris gimines (vyriškąją, moteriškąją ir niekatrąją) bei du skaičius (vienaskaitą ir daugiskaitą). Trečiasis skaičius  – dviskaita  – jau buvo nykimo stadijoje. Graikų kalboje vartojamas žymimasis [[artikelis]] ο, η, το. Graikų kalbos [[Daiktavardis|daiktavardžiai]] skirstomi į tris linksniuotes.

Veiksmažodžiai turi tris skaičius  – vienaskaitą, daugiskaitą ir retai vartojamą dviskaitą. Asmenų kaip ir visose indoeuropiečių kalbose yra trys.

Senovės graikų kalboje nėra labai ryškaus veiksmažodžio laikų skirtumo  – pirmiausia yra skiriami veikslai. Veikslų yra trys: įvykio (perfektyvas), eigos (infektas) ir būsenos (perfektas). Kiekviena iš keturių veiksmažodžio nuosakų  – tiesioginė (indikatyvas), tariamoji (konjukntyvas), liepiamoji (imperatyvas) ir geidžiamoji (optatyvas)  – turi visus tris veikslus.

Atskiras yra būsimasis laikas  – jis reiškia tik laiką, bet ne veikslą. Tai kontrastuoja trijų jau minėtų veikslų visumai. Be to, konjuntyvas ir imperatyvas neturi būsimojo laiko. Dėl to manoma, kad būsimasis laikas gali būti vėlesnės kilmės.

Kiekvienos nuosakos kiekvienas laikas turi dvi veiksmažodžio rūšis  – veikiamąją (aktyvą) ir bendrąją (medio - – pasyvą), o būsimajame laike ir aoriste atskirai egzistuoja tiek aktyvas, tiek medialis, tiek ir pasyvas.

Yra vartojamos pirminės ir antrinės galūnės. Pirminės galūnės vartojamos esamojo laiko (išskyrus imperfektą) bei perfekto sistemoje, konjunktyve, o antrinės  – aoriste, optatyve ir imperfekte.