Viduramžių menas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:Monreale photo ru Sibeaster14.jpg|thumb|| XII a. bažnyčios mozaika, Sicilija.]]

'''Viduramžių meno''' sąvoka apima 1000 metų [[Europa|Europos]], [[Artimieji Rytai|Artimųjų Rytų]] ir Šiaurės [[Afrika|Afrikos]] meno istoriją. Ji apibrėžia svarbiausias meno kryptis ir periodus, nacionalinio ir regioninio masto meną, žanrus, [[tautodailė|tautodailę]] ir pačius menininkus. Meno istorikai viduramžių meną skirsto į kelis periodus, pagrindniaipagrindiniai jų: ankstyvasis krikščioniškas, migracijos periodo, [[Bizantija|Bizantijos]], britų salyno, priešromaninis, [[Romanika]] ir [[Gotika]]. Be to, kiekvienas regionas turėjo tik sau būdingą meno kryptį, pavyzdžiui, Anglo-Saksų arba Norse (Skandinavų) atšakas.

Viduramžių menas apėmė įvairias meno šakas, tačiau kūrinių išliko nedaug. Daugiausia išsaugota viduramžiškų [[skulptūra|skulptūrų]], iliustruotų rankraščių, marginto stiklo ir metalo dirbinių bei mozaikų. Minėtų kūrinių išliko daugiau nei [[freska|freskų]], piešinių ant sienų ar gobelenų.

[[Vaizdas:Lorenzetti amb.effect2.jpg|thumb|400px380px|left|Freska Sienos Miesto Halėje, 1338  m., autorius Amborgio Lorenzetti.]]

Viduramžių epochos pradžioje reikšmingesnių meno dirbinių buvo vos vienas kitas  – jų sukūrimas kainavo brangiai, be to, dauguma jų buvo religinio tipo, dažnai juos kūrė [[vienuoliai]] bažnyčioms puošti. Tuo tarpu Viduramžių pabaigoje nemažai darbų galima buvo atrasti net ir turtingesnių kaimiečių namuose.

Dažnai manoma, kad dauguma išlikusių meno kūrinių buvo religinio tipo, tačiau tai nėra tiesa. Nepaisant to, kad Viduramžiais Katalikų bažnyčia labai praturtėjo ir galėjo daug lėšų skirti meno kūrinių užsakymui ir pirkimui, tačiau egzistavo nemažai ir pasaulietiško meno, kuris savo verte nenusileidusio „dvasiškajam“. Tiesa, pastarasis nemažai nukentėjo  – [[Viduramžiai]]s stigo supratimo, kad meno kūrinius dera saugoti ir perduoti vėlesniems kartoms.

Vadinamieji Viduramžiai skirtingose šalyse prasidėjo skirtingu metu, Johnas Beckwithas savo knygoje „Ankstyvųjų Viduramžių menas“ rašo: „Esama skirtingų nuomonių, kada prasideda Viduramžiai. Kai kurie mokslininkai teigia, kad 312-113 312–113 m., kai Konstantinas didysis pripažino krikščionybę oficialia Romos religija. Kiti mano, kad veikiau 476  m., kai paskutinį Vakarų Romos imperatorių nuvertė [[Odoakras]]. Vis dėlto dauguma sutaria, kad šią ribą žymi 800  m. Kalėdos, kai popiežius [[Leonas III]] Romoje vainikavo Frankų valstybės karalių Karolį.“.<ref>Beckwith, John (1996), Early Medieval Art: Carolingian, Ottonian, Romanesque, Thames & Hudson, 6 psl. ISBN 050020019X]</ref> Taigi ir Viduramžių menas yra abstrakti sąvoka, ir meno istorikai ją tradiciškai skaido į smulkesnius periodus.

[[Vaizdas:Arco di Costantino (Roma) - tondo lato settentrionale destro.jpg|thumb|Konstantino arka Romoje, 315  m.]]

Ankstyvasis krikščioniškasis menas, taip pat vadinamas ir Vėlyvuoju [[Antika|Antikos]] menu, apibūdina maždaug nuo II mūsų eros amžiaus prasidėjusį periodą (prieš kurį Krikščioniškojo meno kūrinių beveik neišliko) ir besitęsusi iki V a. pradžios. Ankstyvasis krikščioniškasis menas daug ypatybių perėmė iš [[Romos imperija|Romos imperijos]] kūrėjų, tačiau, laikui bėgant, šio stiliaus buvo atsisakoma  – ypač piešiniuose pastebima vis mažiau realumo, [[perspektyva|perspektyvos]]. Kūriniuose atsiranda daugiau mistikos ir „šventumo“ elementų. Jei anksčiau portretuose buvo vaizduojami daugiausia profiliai, dabar žmonės iš kūrinių žvelgia tiesiai.

[[Vaizdas:Paris psaulter gr139 fol1v.jpg|thumb|left|Karalius Davidas groja arfa - – X a. Paryžiaus psalmynas.]]

Bizantijos menas  – graikiakalbėje [[Bizantija|Bizantijos]] imperijos teritorijoje vyravusi meno kryptis, susiformavusi po Romos imperijos skilimo į Rytų ir Vakarų. Šis periodas prasideda maždaug nuo V m.e. amžiaus.

730-843730–843 metais daug Bizantiškųjų ikonų buvo sunaikinta „Kovos su ikonomis“ (angl. Iconoclasm) laikotarpiu, daugiausia jų išliko [[Italija|Italijoje]] (Romoje ir Ravenoje), [[Egiptas|Egipte]] ir Šv. Katerinos vienuolyne Sinajaus kalne.

Dėl religinių ir kultūrinių priežasčių Bizantijos menas buvo labai konservatyvus, tačiau išlaikė graikų realizmo tradicijas, kas konfrontavo su Viduramžiais gaja antirealizmo ir hieratiškumo (šventumo) banga. Bizantijos periodo menas labiau priminė [[Antika|Antikos]] meną  – kūrėjai neatsisakė perspektyvos, o scenos ir herojai atrodė žymiai realiau. Šiame periode buvo sukurti kokybiškiausi meno kūriniai per visą Viduramžių periodą. Kaip centrinį meno krypties miestą galima išskirti [[Konstantinopolis|Konstantinopolį]]. Didžiausi Bizantiškojo periodo pasekimai yra bažnyčių monumentinės freskos ir mozaikos.

== Migracijos periodo menas ==

Migracijos periodo menas apibūdina vadinamųjų „barbarų“  – [[Germanai|Germanų]] ir rytų europiečių tautų sukurtus dirbinius jų migracijos metu maždaug III-IXIII–IX a. Abstrakti sąvoka apima ankstyvą Anglo-Saksų, Visigotikos, Norse (Norvegų), Merovingianų meno kryptis, iš kurių visas jungia tai, kad jose daug gyvūnijos elementų. Dauguma meno dirbinių buvo maži ir lengvai transportuojami, tad nemažai jų išliko. Tarp jų  – papuošalai ir kiti daiktai iš metalo. Piešiniuose daug geometrinių figūrų ir schematikos. Taip pat buvo vaizduojamos žmonių figūros, tačiau nelabai realistiškai.

[[Vaizdas:LindisfarneFol27rIncipitMatt.jpg|thumb|left|Lindisfarno evangelija, 715  m.]]

Britų salyno meno kryptimi vadinama VII-XVII–X amžiais [[Airija|Airijoje]] ir [[Britanija|Britanijoje]] paplitusi kūryba. Salyno menas sujungė [[Keltai|Keltų]], Migracijos periodo, Anglo-Saksų meno kryptis su Krikščioniškųjų knygų, kryžių, liturginių metalo dirbinių elementais. Kūriniuose daug detalių geometrinių, persipinančių, stilizuotų su gyvūnų kontūrais elementų. Pastarieji dažniausiai sutinkami rankraščiuose, bažnytinėse knygose. Panašiai buvo dailinami ir kilimai. Žmonių atvaizdų buvo nedaug, daugiausia  – šventųjų portretai.

Po truputį plito rankraščių ir knygų iliustravimas  – dažnai buvo padinama pirmoji teksto ar kiekvienos pastraipos raidė ir išmarginama. Keli žodžiai arba net viena raidė galėjo užimti visą puslapį.

Priešromaninio meno krypties sąvoka apibūdina [[architektūra|architektūros]] kryptį, taip pat iš dalies portretų ir portatyvius meno kūrinius, paplitusius Pietų Europoje (Ispanija, Italija, Pietų Prancūzija) maždaug tarp Vėlyvojo antikinio ir Romaniškojo periodo (XI a.).

Būdingi romaninio stiliaus pastatai  – pilys, vienuolynai, bažnyčios. Statyta iš tašytų akmens luitų (kiautinis mūras, kvadrinis mūras). Statiniuose ryškūs gynybinės architektūros bruožai: paprastos geometrinės formos, uždari tūriai, sunkios proporcijos, storos sienos, nedaug angų, santūri puošyba. Pastatams būdingas formų masyvumas, paprastumas, aukštos vidaus patalpos.

Bažnyčios galios sustiprėjimas sąlygojo sakralinio meno vienovę, o šiam menui priklauso didžiuma romaninių kūrinių. Išsiplėtojo bažnyčių ir vienuolynų architektūra. [[Sakralinė architektūra|Sakralinėje architektūroje]] vyravo lotyniškojo kryžiaus plano bazilikos, dengtos cilindriniais arba kryžminiais skliautais, paremtais kontraforsais sutvirtintomis sienomis bei kolonomis ar pilioriais.

Visi romaninio pastato elementai priklauso organinei sistemai. Visos plano dalys gražiai dera tarpusavyje. Romaniniame architektūriniame stiliuje harmoniją randa konstrukcija, technika bei plastika. Romaninė architektūra užlieja krikščioniškasiaskrikščioniškąsias Europos valstybes, tačiau atskiruose kontinentuose susiformuoja naujos architektūros mokyklos.

[[Vaizdas:Chartres cathedral 023 martyrs S TTaylor.JPG|thumb|left|Šartro katedra 1220  m.; Prancūzija.]]

Gotika vadinamas Europos architektūros ir dailės stilius, vyravęs XII-XVIXII–XVI a. Jis susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Gotika plačiau išplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje.

[[Jurgis Baltrušaitis (1903)|Jurgis Baltrušaitis]] savo knygoje „Fantastiškieji Viduramžiai“ rašo: „Apskritai gotikiniai Viduramžiai yra tartum gamtos ir gyvenimo atradimas. Po romaninės ikonografijos, kuri buvo susiformavusi nevienalytėje teritorijoje su savo monstrais, savo antikiniais ir rytietiškais stebuklais, knibždančiais abstrakčiame ar stilizuotae dekore, išsiskleidžia gyvoji flora, gimsta gražios žmogiškos figūros.“<ref>Baltrušaitis, Jurgis (2001), EFantastiškiejiFantastiškieji Viduramžiai, leidykla VAGA, 9 psl. ISBN 5-415-01547-7]</ref>

Pagrindiniai gotikinės sakraliosios architektūros bruožai: pastatai ypatingai aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba penkianavės, su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniško ploto langai, dekoruoti vitražais, sukuria šviesų mirgesį pastatų viduje. Šiuos bruožus iš dalies perėmė ir [[pasaulietinė architektūra]], nors išskirtinių nesakralių pastatų buvo vos keletas  – daugiausia Nyderlandų laisvųjų miestų rotušės.

Sumažinus būtinų konstrukcinių elementų užimamą plotą, atsiradusioje erdvėje pradėta diegti įvairias dekoracijas  – langų vitražus, lipdinius ant lubų. Skulptūra beveik nesiskyrė nuo romaniškosios. Pastatų išorė taip pat buvo dekoruojama tiek skulptūromis, tiek architektūriniais elementais  – bokšteliais, pilonais ir pan. Architektūroje gotikos etapai skiriami pagal dekoratyvumo pobūdį bei jo kiekį: ankstyvojoje gotikoje dekoratyvumas minimalus, brandžiojoje  – gausus, o liepsnojančioje pasiekia tokį mastą, kad pastatai atrodo apgaubti liepsnų, sudarytų iš dekoratyviųjų elementų.

Gotikiniai rankraščiai tapo elegantiškesni, nei romaniniai. XIII a. Prancūzijoje susiformavo savitas miniatiūrų stilius - – kaligrafija. Knygų tekstas komponuojamas siaurame plote, apipintame augaliniais motyvais. Daug dėmesio skiriama inicialams, jie itin puošnūs, apipinti augalų ornamentais, drugeliais, paukščiais, išskirti raudona ar žydra spalva, kartais auksu. XIV-XVXIV–XV a. miniatiūros ėmė priminti atskirą paveiksliuką. Ornamentus pakeitė peizažas arba interjeras.

== Šaltiniai: ==

== Literatūra ==

* {{citation |last=Atroshenko |first=V. I. |last2=Collins |first2=Judith |title=The Origins of the Romanesque |year=1985 |publisher=Lund Humphries |location=London |isbn=085331487X }}

* {{citation |last=Alexander |first=Jonathan |authorlink= |chapter= |title=Medieval Illuminators and their Methods of Work |year=1992 |publisher=Yale University Press |location=New Haven |isbn=0300056893 }}

* {{citation |editor1-last=Backhouse |editor1-first=Janet |editor2-last=Turner |editor2-first=D. H. |editor3-last=Webster |editor3-first=Leslie |title=The Golden Age of Anglo-Saxon Art, 966-1066 |year=1984 |publisher=British Museum Publications |location= |isbn=0714105325 }}

* {{citation |last=Beckwith |first=John |title=Early Medieval Art: Carolingian, Ottonian, Romanesque |year=1964 |publisher=Thames & Hudson |location= |isbn=050020019X }}

* {{citation |last=Calkins |first=Robert G. |title=Illuminated Books of the Middle Ages |year=1983 |publisher=Cornell University Press |location=Ithaca, New York |isbn= }}

* {{citation |last=Calkins |first=Robert G. |title=Monuments of Medieval Art |year=1979 |publisher=Dutton |location=New York |isbn=0525475613 }}

* {{citation |last=Mâle |first=Emile |authorlink=Emile Mâle |title=The Gothic Image, Religious Art in France of the Thirteen Century |year=1913 |publisher=Collins |location=London |edition=English trans. of 3rd }}

* {{citation |last=Campbell |first=Lorne |series=National Gallery Catalogues (new series) |title=The Fifteenth Century Netherlandish Paintings |year=1998 |publisher=Yale University Press |location=New Haven |isbn=185709171X }}

* {{citation |last=Cormack |first=Robin |title=Writing in Gold, Byzantine Society and its Icons |year=1985 |publisher=George Philip |location=London |isbn=0540010855 }}

* {{citation |last=Cormack |first=Robin |title=Painting the Soul; Icons, Death Masks and Shrouds |year=1997 |publisher=Reaktion Books |location=London |isbn= }}

* {{citation |last=Dodwell |first=C. R. |title=Anglo-Saxon Art, A New Perspective |year=1982 |publisher=Manchester University Press |location=Manchester |isbn=071900926X }} (US edn. Cornell, 1985)

* {{citation |last=Dodwell |first=C. R. |title=The Pictorial arts of the West, 800-1200 |year=1993 |publisher=Yale University Press |location=New Haven |isbn=0300064934 }}

* {{citation |last=Henderson |first=George |title=Early Medieval Art |year=1977 |edition=rev. |origyear=1972 |publisher=Penguin |location=Harmondsworth |isbn= }}

* {{citation |last=Hinks |first=Roger |title=Carolingian Art |year=1974 |origyear=1935 |publisher=University of Michigan Press |location= |isbn=0472060716 }}

* {{citation |last=Honour |first=Hugh |authorlink=Hugh Honour |last2=Fleming |first2=John |chapter=Honour |title=A World History of Art |year=1982 |publisher=Macmillan |location=London |isbn= |pages= |url= }}

* {{citation |last=Kitzinger |first=Ernst |authorlink=Ernst Kitzinger |chapter= |title=Early Medieval Art at the British Museum |year=1955 |origyear=1940 |edition=2nd |publisher=British Museum |location= |isbn= |pages= |url= }}

* {{citation |last=Pächt |first=Otto |title=Book Illumination in the Middle Ages |year=1986 |publisher=Harvey Miller |location=London |isbn=0199210608 }}

* {{citation |last=Plummer |first=John |title=The Book of Hours of Catherine of Cleves |year=1964 |publisher=Pierpont Morgan Library |location=New York |isbn= }}

* {{citation |last=Rice |first=David Talbot |authorlink=David Talbot Rice |title=Byzantine Art |year=1968 |edition=3rd |publisher=Penguin Books |location= |isbn= }}

* {{citation |last=Ross |first=Leslie |title=Medieval Art, a topical dictionary |year=1996 |publisher=Greenwood Publishing Group |location= |isbn=0313293295 }}

* {{citation |last=Runciman |first=Steven |authorlink=Steven Runciman |title=Byzantine Style and Civilization |year=1975 |publisher=Penguin |location=Baltimore |isbn=0140218270 }}

* {{citation |last=Schapiro |first=Meyer |authorlink=Meyer Schapiro |title=Selected Papers, volume 2, Romanesque Art |year=1977 |publisher=Chatto & Windus |location=London |isbn=0701122390 }}

* {{citation |last=Schapiro |first=Meyer |title=Selected Papers, volume 3, Late Antique, Early Christian and Mediaeval Art |year=1980 |publisher=Chatto & Windus |location=London |isbn=0701125144 }}

* {{citation |last=Syndicus |first=Eduard |title=Early Christian Art |year=1962 |publisher=Burns & Oates |location=London |isbn= }}

* {{citation |last=Weitzmann |first=Kurt |authorlink=Kurt Weitzmann |last2=Chatzidakis |first2=Manolis |title=The Icon |year=1982 |publisher=Evans Brothers |location=London |isbn=0237456451 }} (trans of Le Icone, Montadori 1981)

* {{citation |last=Wilson |first=David M. |authorlink=David M. Wilson |title=Anglo-Saxon Art: From The Seventh Century To The Norman Conquest |year=1984 |publisher=Overlook Press |location=Woodstock, NY |isbn=0879519762 }}