03:54, 12 gruodžio 2012 versija taisyti 86.100.124.149 (aptarimas) →‎Istorija ← Prieš tai darytas keitimas		03:57, 12 gruodžio 2012 versija taisyti anuliuoti 86.100.124.149 (aptarimas) →‎Istorija Kitas pakeitimas →
Eilutė 57: Musulmonai verždamiesi į Ispaniją lengvai užėmė svarbiausius miestus. Atėjūnams pietų ir centrinė Ispanija nekėlė problemų, nes jie pasinaudojo vestgotų administracine sistema. Tačiau šiaurėje svarbių centrų nebuvo, tad norint primesti valdžią reikėjo užimti vos ne kiekvieną slėnį. Musulmonai dažnai pasitenkindavo tik įkaitais, kad nuramintų naujai užimtas žemes. Po to kai Tarikas užėmė [[Toledas\|Toledą]] [[711]] m., Musa bin Nusayr išplėtė kampaniją ir užėmė Saragosą, Meridą, Leridą ir kitus miestus. Karo pabaigoje jis ~~pasievė~~pasiekė šiaurės vakarų Pirėnus, kur užėmė Lugo ir [[Chichonas\|Chichono]] gyvenvietes. Pastarojoje vietoje buvo palikta berberų įgula, kuriai vadovavo Munuza su tikslu sutvirtinti musulmonų valdžią Asturijoje. Kaip garantą Asturijos didikai turėjo Kordobai duoti įkaitų. Asturijos vadas, kurio kilmė diskutuojama, turėjo namus Brese ir Munuza pasiuntė Al-Kvamą su kariais pas jį. ~~Sužinojas~~Sužinojęs apie musulmonų atvykimą Pelajus persikėlė per Piloños upę ir apsistojo siaurame Ausevos kalnų slėnyje, kur rado Kovadongos urvą. Musulmonų apgultis neužtruko dėl oro ir jie atsitraukė į pietus. Vietiniai juos užpuolė ir daug nužudė. Likę musulmonai pabėgo į Leono lygumą palikdami Asturijos kalnus silpnai ginamus. Kovadongos mūšis krikščionių tekstuose vaizduojamas epiniu, o musulmonų - nežymiu susirėmimu. Pelajaus pergalė įžiebė sukilimą Galicijoje ir Asturijoje. Kai jis tapo krikščionių vadu, atakos prieš berberus padažnėjo. Munuza jautėsi izoliuotas priešiškame krašte, tad bandė pasitraukti iš Chichono ir patraukė į lygumą Mesos keliu. Tačiau vietiniai jam užkirto kelią ir nužudė Olalíes vietovėje. Išstūmęs maurus iš rytinių perėjų Pelajus užpuolė [[Leonas (Ispanija)\|Leoną]], svarbiausią šiaurės vakarų pusiasalio miestą, ir užtvėrė kelią musulmonams į šiaurę. Nors Pelajus atkovojo Asturiją iš musulmonų, bet jis neprilygo vestgotų karaliams. Iš pradžių Asturijos ~~karaliai~~valdovai save vadino kunigaikščiais, vėliau karaliais, bet pastarasis titulas įsitvirtino tik valdant [[Alfonsas II\|Alfonsui II]]. Pirmais dešimtmečiais Asturijos karalių valdžia buvo silpna, tad ji buvo stiprinama vedybomis su galingomis vietinėmis šeimomis. Pelajus ištekino dukrą Ermesindą už Alfonso, Petro Kantabriečio, vis dar nepriklausomos Kantabrijos kunigaikščio. Jo sūnus [[Favilas]] vedė Froiliubą. Kitas sūnus [[Fruelas I\|Fruelas]] vedė Muniją, baskų princesę iš Alavos, o dukra Adosinda ištekėjo už Silo, Flavionavos didiko. Po Pelajaus mirties [[737]] m. jo sūnus Favilas tapo karaliumi. Pasak kronikų, Favilą netikėtai nužudė lokys per drąsos išbandymą, kurio reikalavo to meto papročiai. Tai vienintelis žinomas mirties atvejis tarp monarchų, kurie užsiiminėjo šiuo sportu. Po Favilo mirties karaliumi tapo jo svainis [[Alfonsas I\|Alfonsas]].

Asturijos karalystė: Skirtumas tarp puslapio versijų