Airių kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų

Gramatikoje yra daug bendrybių, kurios reiškia, kad vidutiniam lietuviui pramokti airiškai yra lengviau, nei, sakykim, anglui ar angliškai kalbančiam airiui. Vardažodžiuose pamatysime iš lietuvių kalbos gerai pažįstamus vardininką, kilmininką, naudininką ir šauksmininką. Moderniojoje kalboje galininkonaudininko linksnis išnyko ir sutapo su vardininku, nors [[Miunsteris|Miunsterio]] tarmėje jis tebevartojamas. Airių kalba turi dvi daiktavardžių gimines - vyriškąją ir moteriškąją. Daiktavardžiai skirstomi į penkias linksniuotes. Tačiau nemažai yra ir skirtumų, lietuviams neįprastų dalykų. Daiktavardžiai ir būdvardžiai yra linksniuojami, nors dėl savito airių kalbos vystymosi tikrųjų galūnių yra išlikę labai mažai, linksnius labiau

signalizuoja mutacijos. '''Mutacijos''' - tam tam tikrose pozicijose pakintanti žodžio pradžios priebalsė. Senojoje airių kalboje mutacija sukeldavo prieš žodį ėję kiti žodžiai, kurie baigdavosi "-n" arba balse. Po to kai žodžių galūnės aptrupėjo, šį priežastinį ryšį sunku susekti. Airių kalboje yra 2 mutacijų rūšys - séimhiú (ševiu) ir urú (urū). Séimhiú pažymima "h" raide po priebalsės ir pasireiškia paprastai tuo, kad iš sprogstamojo garso atsiranda frikatyvinis. Keletas būdingų séimhiú situacijų:

Veiksmažodžiai turi daug paprastų ir sudėtinių laikų (daugiau nei anglų kalboje). Išskiriami vienkartiniai, dažniniai, tęstiniai ir dažniniai tęstiniai laikai. Yra keletas nuosakų - tiesioginė, liepiamoji, sąlyginė ir tariamoji nuosaka.