Tarpukario Lietuvos kariuomenė: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:Lietuvos kariuomene 1938.Army of Lithuania in1938.jpg|thumb|250px|right|Lietuvos kariuomenė 1938  m.]]

[[Vaizdas:Lithuanian army returning after exercises in Žiežmariai 1921.jpg|thumb|250px|right|Pėstininkų daliniai žygiuoja per Žiežmarius po apmokymų 1921  m.]]

[[Vaizdas:Lithuanian tank Kerštas in action 1924.jpg|thumb|250px|right|Tankas „Kerštas“ manevruose 1924  m.]]

[[Vaizdas:Mechanized squad of Lithuanian army in 1928.jpg|thumb|250px|right|Mechanizuoto dalinio kariai 1928  m.]]

[[Vaizdas:Squad of Lithuanian engineering corps in 1930.jpg |250px|right|thumb|Inžinierinio dalinio kariai 1930  m.]]

[[Vaizdas:Lietuvos kavalerija.Lithuanian cavalry .jpg|left|thumb|350px|Lietuvos kavalerija puola]]

[[Vaizdas:Flak battery of Lithuanian army.jpg|thumb|250px|right|Artilerija 1930  m.]]

[[Vaizdas:Exercises of Lithuanian army in 1931.jpg|thumb|250px|right|Pratybos 1931  m.]]

[[Vaizdas:DirmantasRaštiki.jpg|thumb|right|200px|Krašto apsaugos ministras brigados generolas [[Stasys Dirmantas]] ir Lietuvos kariuomenės vadas [[Stasys Raštikis]] 1937  m.]]

[[Vaizdas:Lithuanian cadets near War school in Kaunas 1938.jpg|thumb|250px|right|Kauno karo mokyklos kariūnai 1938  m.]]

[[Vaizdas:Romuladas Marcinkus reporting.jpg|250px|thumb|Karo lakūnai prie [[ANBO]] lėktuvų [[S. Dariaus ir S. Girėno aerodromas|Linksmadvario aerodrome]] 1938  m.]]

[[Vaizdas:Laivas Prezidentas Smetona.jpg|250px|thumb|Karo laivas Prezidentas Smetona patruliuoja prie Klaipėdos]]

[[Vaizdas:Lietuvos kariu paradas Katedra.jpg|thumb|250px|right|Lietuvos kariai išsirikiavę prie Vilniaus Katedros 1939  m. spalio mėn.]]

[[Vaizdas:Lithuanian soldier in Vilnius 1939.jpg|thumb|250px|right|Lietuvos karys Gedimino pilyje 1939  m.]]

'''Lietuvos kariuomenė'''  – iki [[1940]]  m. gyvavusios [[Lietuvos Respublika|Lietuvos Respublikos]] [[ginkluotosios pajėgos|karinių pajėgų]] visuma. Sąvoka „Lietuvos kariuomenė“ taikytina Lietuvos karinėms pajėgoms, veikusioms nuo [[1918]] iki 1940  m. Nuo [[1990]]  m. šalį saugo ir gina [[Lietuvos ginkluotosios pajėgos]].

Jau [[1917]]  m. vasarą, [[Rusija|Rusijoje]] įvykus [[Vasario revoliucija]]i, susikūrė [[lietuviai|lietuvių]] karininkų sąjunga. [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmo pasaulinio karo]] frontuose kovoję lietuvių kariai pradėjo organizuotai telktis į lietuviškus dalinius tikėdamiesi grįžti į Tėvynę. Buvo suformuotas pusantro tūkstančio karių lietuvių batalionas [[Vitebskas|Vitebske]], atsargos batalionas [[Smolenskas|Smolenske]], lietuvių batalionas [[Rovnas|Rovne]], [[Vytautas Didysis|Vytauto Didžiojo]] batalionas [[Sibiras|Sibire]] ir kiti. Tačiau karininkų sąjunga ir daliniai buvo priversti išsiskirstyti po [[Spalio revoliucija|Spalio perversmo]], o kai kurie lietuvių kariai išžudyti ar paimti į Raudonąją armiją.

1918  m. [[vasario 16]] d. buvo paskelbtas [[Lietuvos nepriklausomybės aktas]], tačiau nei realios valdžios, nei karinių dalinių [[Lietuvos Taryba]] dar neturėjo. Pirmieji į Lietuvą jau 1918  m. pradžioje grįžo generolas [[Jurgis Kubilius]], karo gydytojas papulkininkis [[Vladas Nagevičius]], papulkininkis [[Stasys Nastopka]], karininkai [[Kazys Škirpa]], [[Mykolas Velykis]], [[Petras Ruseckas]] ir kiti. 1918  m. [[gegužės 15]] d. Lietuvos Taryba pavedė pulkininkui Jonui Kubiliui pasirūpinti lietuvių karo belaisvių grąžinimu į Lietuvą. Spalio mėn. įsteigta [[Apsaugos komisija]], vadovaujama [[Stasys Šilingas|Stasio Šilingo]], kuri organizavo lietuvių karininkų grįžimą. Kiekvienoje iš 12 Lietuvos sričių nutarta suorganizuoti savisaugos būrius. 1918  m. spalio mėn. pabaigoje [[Vilnius|Vilniuje]] pradėjo rinktis pirmieji savanoriai, bet [[vokiečiai]] neleido jų apginkluoti.

1918  m. [[lapkričio 23]] d. premjeras A. Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą. Pulkininkas [[Jonas Galvydis-Bikauskas]] paskirtas I-o pėstininkų pulko vadu, o pulkininkas J. Kubilius štabo viršininku. Lapkričio 23-oji dabar minima kaip Lietuvos kariuomenės diena.

Tuo metu kariuomenėje jau buvo apie 100 karininkų, valdininkų, gydytojų ir apie 50 savanorių karių. Vokietija pažadėjo Lietuvos kariuomenei materialinę ir ginkluotės paramą. 1919  m. sausio pradžioje, prie Vilniaus artėjant bolševikams, Vyriausybė persikėlė į [[Kaunas|Kauną]]. Buvo pradėti organizuoti nauji daliniai visoje Lietuvoje.

Trūko karininkų, todėl buvo paskelbta jų mobilizacija. Bet atvyko tik 400. [[1919]]  m. [[sausio 25]] d. Kaune buvo įsteigta karo mokykla, o jos vadu buvo paskirtas plk. J. Galvydis-Bikauskas. 1919  m. [[kovo 1]] d. iš 8 vokiškų lėktuvų buvo suformuota aviacijos kuopa, o netrukus ir aviacijos mokykla. Priimti laikinieji kariuomenės rūšių statutai. Iki kovo pradžios jau buvo apie 3000 savanorių, o [[kovo 5]] d. paskelbus pirmąją mobilizaciją, kariuomenės kūrimas labai paspartėjo.

[[1918]]–[[1920]]  m. kariuomenei teko kovoti už Lietuvos laisvę su rusų [[bolševikai]]s, [[bermontininkai]]s, [[lenkai]]s. 1918  m. [[gruodžio 12]] d. rusų bolševikų kariuomenė priartėjo prie Lietuvos, [[gruodžio 22]] d. buvo užimti [[Švenčionys]], [[gruodžio 23]] d.  – [[Utena]], [[gruodžio 27]] d.  – [[Rokiškis]], 1919  m. [[sausio 5]] d.  – [[Vilnius]] ir [[Šiauliai]], [[sausio 25]] d.  – [[Telšiai]]. Lietuvą puolusias rusų bolševikų pajėgas sudarė trys divizijos su artilerija ir kitomis pagalbinėmis ginklų rūšimis, iš viso apie 20 000 kovotojų. Lietuviai turėjo apie 3000 dar neapmokytų savanorių ir tik kai kuriose vietose pasipriešindavo besiveržiančiai rusų bolševikų kariuomenei. Lietuvos kariuomenė buvo labai prastai ginkluota. Į priešo rankas pateko net du trečdaliai Lietuvos teritorijos. Buvo užimta [[Lyda]], [[Varėna]], [[Daugai]], [[Aukštadvaris]], [[Žasliai]], [[Ukmergė]], [[Siesikai]], [[Šėta]], [[Truskava]], [[Radviliškis]], [[Luokė]], [[Nevarėnai]], [[Tirkšliai]], [[Mažeikiai]]. Bolševikai siekė užimti Kauną ir prieiti [[Prūsija|Rytprūsių]] sieną.

Pirmosios kautynės su puolančia rusų kariuomene įvyko 1919  m. [[vasario 7]] - – 8 d. ties [[Kėdainiai]]s. [[Vasario 8]] d. kautynėse ties [[Taučiūnai|Taučiūnų]] kaimu žuvo kareivis savanoris [[Povilas Lukšys (1886)|Povilas Lukšys]]. Tai buvo pirmoji Lietuvos kareivių auka. 1919  m. [[vasario 12]]  – 13 d. įvyko kautynės ties Alytumi, kurį puolė gausios raudonarmiečių pajėgos. Kautynėse žuvo 1-ojo pėstininkų pulko vadas [[Antanas Juozapavičius]]. Tai buvo pirmoji Lietuvos kariuomenės karininkų auka. Tačiau bolševikų puolimas buvo sustabdytas. Į pagalbą besiformuojančiai kariuomenei daugelyje vietų atėjo iš vietos gyventojų susiformavę partizanų būriai.

1919  m. [[balandžio 26]] d. Generalinio štabo viršininku paskirtas generolas [[Silvestras Žukauskas]] nedelsdamas ėmėsi telkti kariuomenę. Norėdamas išsiaiškinti padėtį, S. Žukauskas lankėsi kariuomenės dalyse, kariniuose sandėliuose, kalbėjosi su kareiviais ir karininkais. Iš pakrikusios vokiečių kariuomenės, susitarus su jos vadovybe, sudaryti penki saksų savanorių batalionai. Vokiečių kariuomenės dalių Lietuvoje vadas buvo generolas W. Eberhardtas, ryšių karininkas prie Lietuvos kariuomenės vadovybės  – pulkininkas D. Šrioderis

Nerimą kėlė lenkai, 1919  m. [[balandžio 19]] d. išviję bolševikus iš Vilniaus, jame įsitvirtinę ir toliau puolę rusų bolševikų kariuomenę [[Trakai|Trakų]]  – [[Širvintos|Širvintų]]  – [[Pabradė]]s ir [[Ašmena|Ašmenos]]  – [[Salos|Salų]] kryptimis. Lenkai sutriuškino raudonarmiečių Pabradės grupę ir nustūmė Švenčionių link. Persekiodami Širvintose stovėjusios raudonarmiečių grupės likučius, lenkai veržėsi Trakų, [[Maišiagala|Maišiagalos]] ir Ukmergės link. Siekiant užkirsti kelią lenkams gilyn į Lietuvą, [[balandžio 27]] d. Lietuvos kariuomenei buvo duotas įsakymas užimti Vievio geležinkelio stotį ir patį miestelį. [[Gegužės 3]] d. Panevėžio atsargos batalionas užėmė Ukmergę. Šiose kautynėse kartu su lietuviais dalyvavo ir saksų savanoriai. Puolimo metu buvo paimta daugiau kaip 500 belaisvių, daug lengvųjų ginklų ir kitokio turto. Tęsiant puolimą, [[gegužės 7]] d. buvo užimtos Širvintos. Čia lietuviai susitiko su lenkais ir susitarė kartu pulti [[Giedraičiai|Giedraičius]]. Jie buvo užimti [[gegužės 9]] d. Tai buvo pirmosios stambesnės Lietuvos kariuomenės puolamosios kautynės. Nuo šiol ji perėmė iniciatyvą. 1919  m. [[gegužės 7]] d. generolas S. Žukauskas buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu, kartu paliekant eiti ir Generalinio štabo viršininko pareigas.

[[Joniškėlis|Joniškėlio]] partizanų batalionas, vydamas raudonarmiečius, [[gegužės 24]] d. užėmė [[Pasvalys|Pasvalį]], [[Pumpėnai|Pumpėnus]], [[gegužės 25]] d.  – [[Krinčinas|Krinčiną]], [[Daujėnai|Daujėnus]], o [[gegužės 26]] d. visai išvijo bolševikus iš šiaurinės Lietuvos ir įsitvirtino palei [[Latvija|Latvijos]] sieną. Ukmergės rinktinė iš pozicijų prie [[Vidiškiai|Vidiškių]] miestelio pagal [[Šventoji|Šventosios]] upę trimis voromis pradėjo pulti abipus Ukmergės  – [[Utena|Utenos]] plento. [[Gegužės 18]] d. užėmus [[Kurkliai|Kurklius]], puolimas buvo nukreiptas į šiaurę. [[Gegužės 19]] d. Ukmergės rinktinės kariai užėmė [[Anykščiai|Anykščius]], [[gegužės 20]] d.  – [[Andrioniškis|Andrioniškį]], [[gegužės 21]] d.  – [[Viešintos|Viešintas]]. Toliau buvo tęsiama [[Kupiškio-Utenos operacija]]. [[Pirmasis pėstininkų pulkas|Pirmojo pėstininkų pulko]] daliniai puolė Utenos  – Zarasų kryptimi.

[[Gegužės 31]] d. buvo užimtas [[Kupiškis]], o [[birželio 3]] d.  – [[Skapiškis]]. [[Birželio 2]] d. lietuviai kartu su saksų savanorių daliniais užėmė Uteną. Saksų savanorių dalys pasitraukė iš fronto ir liepos mėnesį išvyko iš Lietuvos. Lietuvių kariuomenės dalys tęsė puolimą. [[Birželio 3]] d. užimti [[Užpaliai]], [[Daugailiai]] ir [[Tauragnai]], [[birželio 7]] d.  – [[Obeliai]].

Lietuvos kariuomenei pradėjus kovas dėl šalies nepriklausomybės, iškilo pasižymėjusių karių apdovanojimo klausimas. Iki atitinkamo pasižymėjimo ženklo įsteigimo buvo numatyta nusipelniusius karius apdovanoti raudonais kaspinėliais su juodais pakraščiais, nešiojamais sagos kilpelėje. Vyriausiasis karo vadas generolas S. Žukauskas 1919  m. [[gegužės 18]] d. įpareigojo veikiančių karinių dalinių viršininkus pristatyti apdovanojimui mūšiuose pasižymėjusius karininkus bei kareivius, o [[birželio 28]] d.  – 29 d. pats aplankė Panevėžio rinktinę ir įteikė pirmuosius kaspinėlius. 1919  m. [[liepos 30]] d. Laikinoji vyriausybė priėmė pirmąjį įstatymą dėl kryžiaus „Už Tėvynę“ įsteigimo.

1919  m. [[liepos 18]] d. generalinį puolimą vykdžiusi kariuomenė siekiant sustiprinti ir palengvinti vadovavimą kariuomenei buvo suskirstyta į brigadas. 1-ąją brigadą sudarė buvusios Ukmergės rinktinės dalys  – Pirmasis pėstininkų pulkas, Ukmergės ir Vilniaus batalionai, lengvosios [[Artilerija|artilerijos]] baterija ir [[Husarai|husarų]] eskadronas. 2-ąją brigadą sudarė buvusios Panevėžio rinktinės dalys  – [[Antrasis pėstininkų pulkas]], Marijampolės, Panevėžio ir Joniškėlio batalionai, atskira gudų kuopa, trys lengvosios artilerijos baterijos ir husarų eskadronas.

1919  m. [[rugpjūčio 22]] d. generolas S. Žukauskas, parengęs naują puolimo planą, įsakė Lietuvos kariuomenei pradėti paskutiniąją operaciją prieš rusų bolševikų kariuomenę ir išstumti ją už [[Dauguva|Dauguvos]]. Operaciją pradėjo 1-oji brigada. [[Rugpjūčio 24]] d. ji prasiveržė pro sustiprintą Šventosios upės  – [[Jūžintas|Južinto]] bei [[Susietas|Susieto]] ežerų ruožą ir sėkmingai žygiavo pirmyn. [[Rugpjūčio 25]] d. buvo užimti Zarasai. [[Rugpjūčio 29]] d. Marijampolės ir Panevėžio batalionai užėmė [[Ilūkstė|Alūkstės]] miestelį ir priėjo Dauguvos upę. [[Rugpjūčio 30]] d. 1-oji brigada užėmė [[Kalkūnai|Kalkūnų]] bei [[Turmantas|Turmanto]] geležinkelio stotis ir savo kairiuoju sparnu priėjo prie Dauguvos. Bolševikai pasitraukė į šiaurinį Dauguvos upės krantą, tačiau išsilaikė Grivoje  – Daugpilio priemiestyje. Tik [[1920]]  m. [[sausio 5]] d. [[latviai]] su lenkais paėmė Daugpilį, ir lietuviai nebeturėjo fronto su bolševikais. Kariuomenę teko pergrupuoti.

[[1920]]  m. [[gegužės 7]] d. po daugiau nei pusmečio diplomatinių kontaktų [[Kremlius|Kremliuje]] pagaliau prasidėjo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybos, kurios 1920  m. [[liepos 12]] d. baigėsi sutarties pasirašymu, nustatant sieną rytuose, ėjusią prie [[Molodečnas|Molodečno]], atsižvelgiant į situaciją iki [[LDK]] okupacijos 1795  m. 1920  m. [[liepos 14]] d. Vilnių, kurį [[liepos 10]] d. Lietuvai pripažino [[Antantė]], traukdamiesi palikinėjo lenkai, ten prabuvę beveik pusantrų metų, susikovę prie Rykantų su lietuviais. 1920  m. [[liepos 15]] d. Lietuvos kariuomenė pietų metu įžygiavo į Vilnių, kur rado Raudonosios armijos kavalerijos dalinį vadovaujamą G. Gajaus, įžygiavusio ryte. 1920  m. [[rugpjūčio 6]] d. Lietuvos [[Steigiamasis Seimas]] ratifikavo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį, o [[Raudonoji armija]] paliko Vilnių, bet ne Vilniaus kraštą [[rugpjūčio 25]] d. 1920  m. [[spalio 7]] d. [[Suvalkai|Suvalkuose]] Lietuvos ir [[Lenkija|Lenkijos]] įgaliotosios delegacijos pasirašė paliaubų sutartį, kuri turėjo įsigalioti [[spalio 10]] d. Ja tarp abiejų valstybių buvo nustatyta [[demarkacinė linija]], pagal kurią Vilnius teko Lietuvai. Bet [[spalio 9]] d. generolas [[Liucjanas Želigovskis]] inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, kur įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. [[1922]] metais Vidurio Lietuvos valstybė prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki [[1939]]  m. rugsėjo mėn.

Kovos su lenkais vyko nuo 1919 metų pavasario iki 1920-ųjų vėlyvo rudens. Per tuos dvejus metus buvo daugybė derybų, niekšybių iš lenkų pusės, susitarimų nevykdymo. Lenkai nepakluso ir tarptautinių organizacijų tarpininkavimui. Didžiausia lenkų niekšybė buvo 1920  m. [[spalio 7]] d. pasirašytos sutarties dėl karo veiksmų sustabdymo sulaužymas.

Buvo atsiradusi viltis atgauti Vilnių po to, kai [[lapkričio 19]] d. lenkai buvo sutriuškinti ties Širvintomis. L. Želigovskiui pavyko automobiliu pabėgti  – kelias į Vilnių buvo laisvas. Tačiau Tautų Sąjungos karinės kontrolinės komisijos pirmininkas pareikalavo, kad mūsų kariuomenės žygis būtų sustabdytas. Lietuva reikalavimui pakluso.

Nepavykus daugybei derybų, 1922  m. [[vasario 22]] d. Lietuva pakvietė Lenkiją į Tarptautinį Hagos tribunolą dėl Vilnijos problemos sprendimo. Lenkija, suprasdama, kad pralaimės, atsisakė pakvietimo.

=== Lietuvos kariuomenė 1922–1940  m. ===

Lietuvos kariuomenėje [[1940]]  m. [[birželio 1]] d. duomenimis buvo 28 005 žmonės  – 26 084 kariai ir 2031 civiliniai tarnautojai. Tarp karių buvo 1728 karininkai, 2091 liktinis (372 viršilos, 985 puskarininkiai, 393 jaunesnieji puskarininkiai, 341 puskarininkis kandidatas), 22 265 kareiviai (1114 jaunesniųjų puskarininkių, 2301 grandinis, 18 850 eilinių). Paskelbus mobilizaciją buvo galima pašaukti 120 400 atsargos karių. Kariuomenę sudarė Kariuomenės štabas Krašto apsaugos ministerijos sudėtyje, [[Aukštieji karininkų kursai|Aukštoji karo mokykla]], [[Kauno karo mokykla]], 3 pėstininkų divizijos  – 9 pėstininkų ir 4 artilerijos pulkai, 5 priešlėktuvinės motorizuotos kuopos, taip pat ginklų rūšys  – [[kavalerija]], [[Lietuvos karo aviacija]], karo technikos dalys (inžinerijos, geležinkelininkų, ryšininkų ir transporto padaliniai), [[Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė]], Karo tiekimo valdyba, karo komendantūros.<ref>{{VLE|XIII|265|[[Stasys Knezys]]|Tarpukario Lietuvos kariuomenė}}</ref> Lietuvos kariuomenė buvo apginkluota pakankamai modernia užsienio ir savos gamybos karo technika. Ypač gerai vertinami buvo lėktuvai, kuriuos sukūrė [[Jurgis Dobkevičius]] ir [[Antanas Gustaitis (1898)|Antanas Gustaitis]].

1940  m. [[birželio 15]] d. rytą po [[TSRS]] ultimatumo Lietuvos politikai neišdrįso duoti įsakymo kariuomenei pasipriešinti agresoriui, o [[Antanas Smetona|prezidentui A. Smetonai]] teko bėgti į užsienį. TSRS ultimatumas buvo priimtas, ir generolas [[Vincas Vitkauskas]], Lietuvos kariuomenės vadas, Vyriausybės įgaliotas pasirašė susitarimą su Raudonosios armijos vadovybe dėl netrukdomo Raudonosios armijos įvedimo į Lietuvą - – 1940  m. birželio 15 d. apie 16 val. [[TSRS]] tankai įvažiavo į Kauną, o apie 18 val. Kauno aerodrome nusileido [[Viačeslavas Molotovas|V. Molotovo]] pavaduotojas [[Vladimiras Dekanozovas]] su [[NKVD]] darbuotojais ir pratęsė okupacinį perversmą.

1940  m. [[liepos 25]] d. Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta Liaudies kariuomene.<ref>{{VLE|V|716|[[Vytautas Jasulaitis]]|Tarpukario Lietuvos kariuomenė}}</ref>[[Rugpjūčio 30]] d. Lietuvos TSR liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą, iš esmės skelbiantį Lietuvos liaudies kariuomenės likvidavimą: „Perorganizuoti Lietuvos Liaudies Kariuomenę į Raudonosios Armijos šaulių teritorinį korpusą ir įjungti jį į Pabaltijo Ypatingosios Karinės Apygardos kariuomenės sudėtį“. Lietuvos kariuomenė reorganizuota į 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, kariai pavadinti raudonarmiečiais, kiekvienam daliniui priskirti komisarai rusai. Tačiau tuoj pat prasidėjo ir represijos. Naikindami Lietuvos kariuomenę sovietai didžiąją dalį karininkų ištrėmė arba išžudė. Nacių okupacijos metais buvo bandyta atkurti Lietuvos kariuomenę, surinkus [[Vietinė rinktinė|Vietinę rinktinę]], bet paaiškėjus, kad ji gali būti panaudota ne Lietuvai ginti, rinktinė buvo paleista. Jos vadus vokiečiai represavo. Prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai prasidėjo [[Lietuvos partizaninis judėjimas po Antrojo pasaulinio karo|Lietuvos partizaninis judėjimas]] ir daugelis Lietuvos kariuomenės karininkų, karių tęsė partizaninę kovą bei žuvo.

Lietuvos kariuomenė buvo atkurta tik [[1990]]  m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.