|
}}
[[Vaizdas:Kanut Rusiecki. Канут Русецкі.jpeg|thumb|left|Kanutas Ruseckas, autoportretas]]
[[Vaizdas:Kanuto Rusecko „Lietuvaitė su verbomis“.jpg|thumb|left|Dailininko Kanuto Rusecko „Lietuvaitė su verbomis“ XIX a. pab.<ref>Ariadna Čiurlionytė "Meno istorija 11-12 kl. ", leidykla "Šviesa"„Šviesa“, Kaunas 2001, 98 pusl., ISBN 5-430-03220-4</ref>]]
'''Kanutas Ruseckas''' ([[1800]] m. [[vasario 22]] d. [[Stebėkiai I|Stebėkiuose]] – [[1860]] m. [[rugsėjo 2]] d. [[Vilnius|Vilniuje]], palaidotas [[Bernardinų kapinės]]e) – Lietuvos tapytojas.
== Biografija ==
Gimė Stebėkių kaime. Rašoma, kad Kanutas Ruseckas jau nuo vaikystės rodė didelį susidomėjimą menu. Būdamas vaikas lipdydavo iš duonos minkštimo ar vaško išraiškingas žmonių ir gyvūlių figūrėles ir tuo stebinęs visus suagusius. Po žmonos mirties tėvas vedė antrą kartą Grasildą Prontnickytę su kurią susilaukė dar dviejų vaikų: Prospero ir Adelės.
[[1809]]–[[1815]] m. K. Ruseckas mokėsi [[Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinė mokykla|Troškūnų mokykloje]]. [[1816]] m. įstojo į [[Vilniaus universiteto Fizikos fakultetas|Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą]]. [[1818]] m. perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. [[1820]]–[[1821]] m. lankė litografijos dirbtuvę. Priklausė Spindulingųjų draugijai; manoma, kad 1820–1821 m. buvo priimtas į [[Filomatai|Filomatų draugiją]]. 1821 m. vasarą gavęs Vilniaus universiteto rekomendacinius laiškus tėvo lėšomis išvyko studijuoti į [[Prancūzija|Prancūziją]]. Prieš išvykdamas slapta susituokė su žydų kilmės neturtinga (neofite) Antanina Červinskyte.
[[1822]] m. rudenį persikėlė į [[Roma|Romą]]. Dailės studijas gilino Prancūzų dailės akademijoje. [[1823]]–[[1824]] m. su kitais Romoje studijavusiais dailininkais (Jonu Trojanausku, Juliumi Miševskiu, Romanu Postemskiu, Vaitiekumi Korneliu Statleriu, Jonu Zelinskiu, Pranciškumi Pfanhauzeriu) sudarė lietuvių ir lenkų dailininkų būrelį. Gyvendamas Italijoje keliavo po šalį, tapydamas peisažus bei portretus. Aplankė Neapolį, Kaprio salą, Sorentą, Pompėją ir Herkulanumą, Tirolį, Fraskatį, Grotaferata, Popiežiaus olą, Nemi ir Albano ežerus, Monte Kavo kalną ir t..t.
[[1831]] m. grįžo į Vilnių. [[1834]]-1860 –1860 m. dirbo piešimo mokytoju Vilniaus bajorų institute. [[1848]]–[[1852]] m. bandė ūkininkauti, nuomojo netoli Vilniaus Dziekaniškių dvarą. [[1856]] m. kartu su [[Vincentas Dmachauskas|V. Dmachausku]] ir [[Kazimieras Jelskis|K. Jelskiu]] mėgino įsteigti Vilniuje Meno mokyklą.<ref>http://menas.lnb.lt/kanutasruseckas.htm</ref>
== Kūryba ==
Nutapė altorinių paveikslų [[Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika|Vilniaus katedrai]], [[Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia|Vilniaus Šv. Teresės]], [[Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia|Salų]], [[Giedraičių Šv. Baltramiejaus bažnyčia|Giedraičių]], Ukmergės, [[Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia|Svėdasų]], [[Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia|Maišiagalos]], Kreslaujos ir kt. bažnyčioms, „Nukryžiuotojo“ freską [[Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia|Vilniaus Bernardinų bažnyčiai]]. Restauravo molbertinę ir sienų tapybą: [[1833]] m. Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios freskas ir [[Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčia|Aušros Vartų Švč. Dievo Motinos]] paveikslą, [[1837]] m. Michelangelo Palloni freskas Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Sukūrė portretų, animalistinių kompozicijų, Vilniaus ir jo apylinkų paeizažų, buitinio žanro paveikslų.
== Nuorodos ==
|
